Gediminas Jankus. Miesto teatro sezonas: aukštumos ir kūrybinio bejėgiškumas (II)

www.kaunodiena.lt

G.Jankus_II__n__2.JPG(Tęsinys) 

Dvi Kauno muzikinio teatro premjeros operos „Liučija di Lamermur“ ir „Atila“ tapo reikšmingais visos Lietuvos scenos pasaulio įvykiais.

Tikrosios operos dvasia

Gaetano Donicetti, didysis įstabių melodijų meistras, neprilygstamas bel canto operų kūrėjas, neįtikima, jau viešpatauja Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje – būtent viešpatauja – nesijaučia nelauktu nelaikšiu svečiu. Didžiojo meistro opera „Liučija di Lamermur“ – premjerinis šio sezono teatro spektaklis. Net ne spektaklis, o ypatingas meninis įvykis ne tik miesto – visos šalies mastu. Seniai neteko matyti tokio visais atžvilgiais išbaigto, suderinto, subalansuoto, išjausto ir iškentėto reginio.

Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė kaip imperatyvas ir pagrindinis leitmotyvas, galų gale tragiška atomazga, – visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta tokia sukrečiama stilistika, tokia vidine jėga ir įtaiga, kad galima be jokių išlygų teigti, jog teatras atskleidė europinio lygio galimybes.

Kauniečiams operos mėgėjams visada buvo aktualus repertuaro klausimas. Muzikinis teatras seniau buvo daugiausia klasikinių ir ne tokių klasikinių operečių, miuziklų ir šiaip sceninių pasišokčiojimų statytojas, ir operos žiūrėti dažnai tekdavo keliauti 

į Vilnių.


Tikrosios operos dvasia šiame prieškarinės Lietuvos buvusiame Valstybės teatre niekada neblėso – pakanka prisiminti garsųjį režsierių ir solistą R.Andrejevą, jo statytas Giuseppe Verdi, A.Rubinšteino, Giacomo Puccini operas, kryptingai ir nuosekliai klasikines operas įtraukdavo į repertuarą ir pats režisuodavo ilgametis vadovas Gintas Žilys. Ši tradicija tęsiama ir nūnai.

Dramatiškos meilės apoteozė

Šio neeilinio pastatymo kūrybinė grupė taip pat neeilinė. Muzikos vadovas ir dirigentas – Julius Geniušas, meno vadovė – Dalia Ibelhauptaitė, režisierius – Gediminas Šeduikis, kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius. Scenografiją, šviesas ir vaizdo projekcijas kūrė dailininkas iš Rumunijos Andu Dumitrescu.


Manau, kad spektaklio sėkmę visų pirma lėmė visų grandžių, visų dėmenų neišpasakyta dermė, sutarimas ir susiklausymas. Viskas sutelkta pagrindinei idėjai įgyvendinti – jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokio nereikalingo balasto, trukdančio perteikti pagrindinę mintį.

Ši nuostabi G.Donicetti bel canto opera, kurioje solistams reikia ypatingo talento ir meistriškumo, dažniausiai visų savo puikiųjų savybių neatskleidžia dėl statytojų nesugebėjimo suderinti kitus itin svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Modernios išraiškos priemonės niekaip nesiderina su gilaus, romantinio pakilumo jausmų drama, o pernelyg subuitintos ar sukruvintos detalės visą pakylėjimą ir tragizmą tik sumenkina. Tokios „režisūrinės operos“ riktų neišvengia ir garsiose scenose statę režisieriai, nemažai minėtų nuokrypių ir meninės nedermės yra ir kai kurių teatrų „Liučijos di Lamermur“ pastatymuose.

Išbandymas išlaikytas

Kauno muzikinio teatro „Liučijos de Lamermur“ atlikėjai švyti atskleisdami savo sugebėjimus, demonstruodami artistinį gilumą, temperamentą, meninę intuiciją. Režisierius G.Šeduikis kryptingai kuria romantinę pakylėtą dramatišką istoriją, leisdamas atlikėjams improvizuoti iki tam tikros ribos – neperžengiant žanro reikalavimų ir kartu sušiuolaikinant ir atskleidžiant meilės nūdieniškumą.

J.Statkevičius šįkart nustebino jautriai ir originaliai sukurtais personažų kostiumais. Dailininkas masinėms scenoms veikėjus aprengia pilkais stilizuotais drabužiais, individualizuoti pagrindiniai personažai – varžovai ir priešai Enrikas ir Edgardas, balta spalva padabintas lordas Artūras, netrukus žūstantis nuo nelaimingosios Liučijos rankos. Pati Liučija, pagrindinė dramos herojė, išsiskiria iš kitų neįprastu sprendimu – dramatiškoje sutuoktuvių scenoje ji pasirodo vilkinti ryškia kraujo 

spalvos suknele, o garsiojoje beprotybės scenoje, po nekenčiamo vyro žmogžudystės – akinamai balta, kurios apačia persisunkusi kruvinu raudoniu.


Minėjau, kad atlikėjai švytėjo. Iš tiesų daugeliui tokia sunki bel canto opera – tikras iššūkis ir išbandymas. Džiugu, kad solistai tą išbandymą puikiai išlaikė. 

Visų pirma, Liučijos vaidmuo – bene vienas sudėtingiausių sopranui. Teko matyti abi Liučijas – Gitaną Pečkytę ir Ramintą Vaicekauskaitę. Abi atskleidė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir gilų dramatizmą, emocionalumą, savo meilės pražūtingumą. Balansavimas ant realumo ir anapusybės ribos atskleidžiamas pamažu. Čia solistės kiek skirtingai traktuoja ir perteikia Liučijos santykį su broliu, su mylimuoju Edgardu, su per jėgą peršamu sužadėtiniu Artūru.


Ypač sunki ir visų aktorinių bei vokalo sugebėjimų reikalauja beprotybės scena. R.Vaicekauskaitė visa talento jėga atskleidžia savo herojės kančią, vis dažniau apimančią proto sutemą. Lūžtančių rankų linijos, kruvinos rankos liguistas valymas, itin tikslūs psichologiniai akcentai, suderinti su vokalu, – įsimintini ir jaudinami.

G.Pečkytė daug santūresnė šioje scenoje, tačiau nepasakyčiau, kad neįtikinamesnė. Ji sugeba keliais itin tiksliais judesiais, mimika parodyti artėjančią tragišką atomazgą. Ir toji atomazga artėja pamažu, dar dažnos prašviesėjimo akimirkos, kai kaip vilties spindulys nušvinta mylimojo prisiminimas.

Be to, manau, kad G.Pečkytės ir Edmundo Seiliaus (jos mylimasis Edgardas) duetas kitaip traktavo meilės liniją, daugiau pabrėždamas jos romantišką pakilumą ir tikėjimą, oi R.Vaicekauskaitės ir M.Zimkaus scenose jau nuo pradžių ryškėjo tragiško pasmerktumo užuomazgos.
Itin vykęs atradimas Liučijos arijos pabaigoje – numaunamos ir nusviedžiamos sukruvintos pirštinės. Šią sceną abi atlikėjos perteikė itin emocingai ir tai tapo kruvino delno įkyraus valymo kulminacija, nejučia priminė ledi Makbet garsiąją rankų plovimo sceną.

Išjausta tragedija

Visi solistai savo personažus ne sudainavo, ne suvaidino. Jie juos išgyveno, išjautė, iškentėjo.

Šit net įsimylėjėlių priešas ir jų nelaimių priežastis – Liučijos brolis Enrikas, kurį kūrė Laimonas Pautienius, dėl tų išgyvenimų tapo įspūdingu charakteriu, neprimenančiu tradicinį piktadarį, o daugiau savo aistrų ir nevaldomų jausmų kamuojamą patvaldį, kuriam pakylėtoji meilė ir širdžių priesaika niekam vertos.

L.Pautienius – puikus vokalo ir draminio vyksmo meistras, itin įtaigios jo scenos su seserimi Liučija, vidinės jėgos ir energijos apstu sankirtoje su Edgardu. 

Beje, kai kurie statytojai trečiame veiksme atsisako pirmosios scenos – abiejų priešų susitikimo ir galutinio kivirčo. Manau, kad visa operos versija visais atžvilgiais būtina ir mūsų kūrybinė grupė tik laimėjo tą itin dramatišką ir atlikėjų meistrystės reikalaujančią sceną palikdami.

Dar viena kilni misija

Itin įdomus kitas Muzikinio teatro pastatymas – nūnai beveik nestatoma viena ankstyvųjų D.Verdi operų „Atila“. Šis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja estų kūrėjai ir atlikėjai bei kviestiniai solistai, yra įsimintinas savo ne tik švietėjiška, bet ir kilninančia misija. Šiuo spektakliu teatras akivaizdžiai pratęsė savo aukštų moralinių ir meninių kriterijų akcentavimą.

„Atila“ – taip pat tragiškos meilės istorija, tačiau perteikta visai kitomis muzikinėmis priemonėmis. G.Verdi muziką kūrė kupinas romantiško polėkio ir pakylėjimo, meilę ir pareigą Tėvynei, savo tautai iškeldamas aukščiau visko. Toji pareiga – pagrindinis operos leitmotyvas.

Muzikos vadovas ir dirigentas estas Erkis Pehkas, manau, sugebėjo suderinti nelengvą partitūrą, dramatinį garsų muzikos skambėjimą kulminacinėse scenose su solistų atliekamomis arijomis.
Kas svarbiausia, šis projektas sudarė galimybę mūsų žiūrovui pamatyti ir išgirsti europinio lygio atlikėjus, visų pirma garsųjį Eriką Fentoną (JAV), Anatolį Sivko bei Vladislavą Sulimskį (Baltarusija) ir mūsų operos atlikėjus – Sandrą Janušaitę, Dainių Stumbrą, Tadą Girininką.

Keliaujantis festivalinis pastatymas, kuriame puikiai pasirodo ir mūsų teatro choras (chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė), yra visais atžvilgiais sveikintinas.
Estų režisierius Üllaras Saaremäe itin išradingai sprendžia masines scenas, kai hunų masė, akla, įniršusi, garbinanti jėgą, prievartą, staiga stabtelėja, dvejoja, nes juos paveikia ne tik artėjanti tragiška meilės atomazga, bet ir popiežiaus Leo I efektingas pasirodymas.

Dailininkas Madis Nurmsas pateikė originalų scenovaizdžio sprendimą. Gili simbolių ir aliuzijų kalba. Jokio archyvinio istoriškumo. Viskas pajungta svarbiausioms idėjoms – laisvė, pasipriešinimas pavergimui, dramatiška, pakylėta meilė. Ir pareiga, ir kerštas. Todėl ieškoti autentikos neverta, nes statytojų tikslas buvo kitas – būtent per G.Verdi muziką perteikti amžinąsias, nesenstančias, ir šiandien mums aktualias problemas.

Vilties nutvieksta kelionė

Baigti norisi miesto valstybinio lėlių teatro spektakliu „Kelionė saulės link“ – bendru Kauno ir Sankt Peteburgo kūrybiniu projektu, nustebinusiu idėjos vientisumu, etinėmis nuostatomis, gerumo ir vilties teigimu. Lyriškumo ir atjautos, lengvo humoro persmelktam spektaklio turiniui kūrybinės grupės profesionalumas padėjo sušvisti ypatinga prasme. Tokiame kontekste tuo labiau vertintinas mūsų lėlininkų spektaklis, teigiantis teatro misiją, originaliai ir neįprastai kalbantis apie dorą, kilnumą, meilę artimui, atkreipiantis dėmesį į tikrąsias vertybes.

Tosios vertybės ir kilnioji misija ypatinga jėga nuskambėjo „Kelionėje saulės link“. Spektaklis itin originalus, drąsiai laužantis lėlių scenos įprastus kanonus, techniškai gan sudėtingas, reikalaujantis aktorių meistriškumo ir išradingumo. „Kelionę…“ gali žiūrėti visa šeima – ir suaugusieji joje ras daugybę vertingų dalykų.

Manau, kad tai – lyrinių impresijų pynė, meistriškai perteiktų paprastų gyvenimo istorijų koliažas, tačiau būtent tame neva paprastume ir slypi minėtosios moralinės vertybės, kurias pamažu atskleidžia ir išaukština personažai. Išaukštinimas – augimas, tai pabrėžia ir spektaklio autorius ir režiserius Borisas Konstantinovas: „Eiti – tai augti… O jei dar link saulės!..“

Šio moralinio augimo, vidinės kilninančios šviesos siekė ir kiti kūrėjai iš Sankt Peterburgo – dailininkas Viktoras Antonovas, kurio sukurtas scenovaizdis ir lėlės – ypatingo meistriškumo, ir režisieriaus bendraminčio pavyzdys, kompozitorius Denisas Šadrinas.


Šviesus, pakylėjantis spektaklis, kuriame aukščiausio lygio meistriškumą atskleidė mūsų aktoriai Jolita Ross, Indrė Taločkaitė, Karolina Žemytė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas ir Andrius Žiurauskas. Išvardijau visus, vaidinančius pastatyme, nes tokios dermės, susiklausymo ir profesionalumo sunku rasti.

Lėlių teatras tęsia savo įkūrėjų S. ir V.Ratkevičių propaguotą moralinio autoriteto sampratą. „Kelionė saulės link“ – ne tik ypač sėkmingo kūrybinio bendradarbiavimo su talentingais rusų teatralais pavyzdys. Tai ir kilniosios teatro misijos pavyzdys.

***

Netolygūs mūsų teatrų pastatymai, savaime aišku, rodo ne tik skirtingą požiūrį, skirtingą kūrybinį braižą, bet ir meninių stilių, įtakų ir mokyklų įvairovę. Skiriasi ir aktorių pasirengimas, profesionalumo lygis, o bene svarbiausia – požiūris į teatro misiją. Kilninanti, taurinanti ir pakylėjanti. Socialinę tikrovę, žmonių atskirtį ir susvetimėjimą, tragiškus likimus atskleidžianti ir įspėjanti? Ar žlugdanti, neigianti, panieką istorijai ir papročiams diegianti, patyčių ir klozetinės leksikos kupina? Kuri linija, kuri misija vyraus Kauno teatruose kitą sezoną? Netrukus pamatysime. Teatrinis sezonas baigėsi. Tegyvuoja naujas sezonas!

Panašūs straipsniai