Po juodųjų pupelių sriubos – į garsiųjų kompozitorių kambarius!
Šiandien mūsų krikšto dukros Gabrielės, gimusios ir gyvenančios Sidnėjuje, ketvirtasis gimtadienis. Todėl būtų visiškai nesuprantama, jeigu sjautume į „Billabong“. Ant savaitės meniu užrašytas NBA giganto Šakilo O‘Nilo „džoukas“. Reporterio paklaustas, ar lankydamasis Graikijoje matė Akropolį, minties galiūnas pasiaiškino: „Aš neprisimenu visų naktinių klubų, kuriuose buvome, pavadinimų“.
Užsisakome juodųjų pupelių sriubos (aštroka!), citrinpipiriais pabarstytos keptos žuvies, olandiškų šparaginių pupelių ir atsigerti. Bulvių (keptų ir virtų) labai daug, kaip ir salotų. Visiškai visko suvalgyti nepajėgiame. Lėkštėje palieku ilgą kaip vėžlio gyvenimas šparaginę pupelę. Kas čia žino, gal austrai ją atsivežė ne iš Olandijos, bet iš Šiaurės Vokietijos.
Kirtę judrią gatvę, atsiduriame miesto parke greta vieno XIX amžiaus Vienos burmistro paminklo. Tuoj pat susirandame ir Franco Šuberto statulą, o keli užkalbinti žmonės (tikriausiai irgi turistai) negali tiksliai nurodyti, kurioje vietoje aukso geltoniu tviska Johano Štrauso figūra. Pagaliau vienas vienietis pabrėžia, kad valsų ir polkų kūrėjas iš parko laikinai išvežtas remontuoti. Prikulniuojam prie aptvertos teritorijos, pro plyšį pamatome baltą tuščią betoninį rėmą ir skelbimą, kurį spausdinimo mašinėle tartum būtų atpylęs pats kompozitorius: „Atsiprašau, aš tikrai grįšiu. Johanas“.
Kad turistai nepajustų nusivylimo kartėlio, tokio pat dydžio tuščiaviduris kartongipsinis irgi „auksu tviskantis“ Štrausas stirkso anapus tvoros ant improvizuotos prizininkų pakylos – trečiosios pakopos (varžybose laimėjęs bronzą). Pirmosios ir antrosios vietų laimėtojų laipteliai tušti. Kiekvienas turistas užsilipęs gali pozuoti. Gal galima būtų ant jų užkelti Mocartą su Šubertu? Arba Haidną su Bethovenu?
Vienos muzikos namai (Haus der Musik) įsikūrę penkiaaukščiuose erchercogo Karolio rūmuose. Niekuomet nebuvau lankęsis muziejuje, kuriame pats gali ir diriguoti, ir mėginti kurti muziką, ir klausytis vos ne visų įmanomų gyvojo pasaulio garsų, ir išvysti garsių kompozitorių asmeninius daiktus, ir žiūrėti aukšto lygio koncerto įrašą, ir taip toliau, ir panašiai.
Pirmiausia ant stiklinio stalo imame mėtyti butaforinius lošimus kauliukus. Dideliame ekrane priešais sužimba penklinė su natom ir pasigirsta muzikinė kūrinio frazė. Kitoje patalpoje ant laiptų turėklų lyg gyvas parimęs vienas iš žinomiausių austrų kompozitorių – vaškinis Otas Nikolajis. Užsukame į keliasdešimties vietų kino salę, kurioje kas valandą demonstruojamas naujametis J.Štrauso kūrinių koncertas (2010 12 31). Vėliau patenkame į kelias garso izoliacinėmis medžiagomis išklotas patalpas su dešimtimis atsikišusių iš sienų vamzdelių, ragelių, triūbelių. Iš jų prikišus ausį sklinda Turkijos kalnų kaimelio, Venecijos šv. Morkaus aikštės, Niujorko Brodvėjaus, Tokijo metro stoties, erdvėlaivio „Apollo 11“ sugrįžimo, krentančių meteoritų ir t.t.garsai.Vienos sienos vamzdeliai skirti žmogaus biologiniams garsams: įrašytiems kosėjimui, čiaudėjimui, knarkimui, riaugėjimui, kvėpavimui, sriaubimui, kvatojimui ir kitiems. Pralendame pro kabančias drambliškas kankles ir būgną, kurie patys skleidžia garsą.
Ekrane pasirodo dirigentas Zubinas Mehta ir siūlo padiriguoti Vienos filharmonijos simfoniniam orkestrui. Imi lazdelę, pasirenki kūrinį (tarkim, Johano Štrauso) ir pradedi. Jeigu nepataikai į ritmą, įrašas stabdomas, ir iš ekrano į tave sužiūra nustebę orkestro muzikantai. Profesionalusis dirigentas sukritikuoja tavo klausą ar prastą tempo pojūtį.
Jau prabėgo pusantros valandos, o dar liko apžiūrėti Volfgangui Amadėjui Mocartui, Johanai Štrausui, Jozefui Haidnui, Francui Šubertui, Gustavui Maleriui ir kitiems žinomiems austrų kompozitoriams skirtus kambarius. Pagerbtas ir vokietis Liudvigas van Bethovenas, ilgokai gyvenęs Austrijoje. Pašlijus sveikatai, gydytojas paskyrė jam griežtą dietą: sriuba, makaronai, jautiena, žuvys, minkštai virti kiaušiniai. O jis savo puoduose, kurie eksponuojami Vienos Muzikos namuose, virė bulves ir kirto jas su kraujine dešra bei kiauliena įdarytu rūkytu paršelio skrandžiu, maukė stiprią kavą ir vyną. Ko gera, šio muziejaus kolekcijoje nedemonstruojama sriubos lėkštė, kurios turinį apkurtęs L.van Bethovenas smuklėje supylė padavėjui ant galvos. Mat šis atnešė ne tą patiekalą. Nemačiau ir specialiai kompozitoriui pagamintų keturių klausos vamzdelių, kurie nedaug jam pagelbėjo. Nusivylęs Liudvigas nusiobliavo ilgą medinę lazdelę – vieną jos galą sukąsdavo dantimis, o kitą įkišdavo į klavyro rezonatorių ir šitaip nors truputį girdėjo ką kuriąs.
Desertui palikta Smegenų Operos salė su Ritmo Medžiu ir ateities muzikos hipotezėmis. Reikia apeiti (kaip ir Mocarto name) dar ir turtingą suvenyrų parduotuvę: muzikos instrumentų pavidalo laikrodžiai, kojinės, skėčiai, skarelės su nupieštom natom arba klaviatūra, maži kompozitorių biustai, kompaktinės plokštelės. Išeinant iš Muzikos namų fojė rojaliu virtuoziškai skambina plikas vyriškis: susitarus su muziejaus administracija galima ateiti ir „prasigroti“.
„Aidos“ kavinėje (taip pavadintoje Džiuzepės Verdžio operos garbei?) Kertner pėsčiųjų gatvėje orus padavėjas oriai atneša šalto vandens stiklinę, kavos, pieno ir bandelių su varške bei persikais. Pasienyje seniai išgėręs savo kavą ramiai rymo senukas. Orus oruolis oriai jo iš čia nevaro. Matau, kaip senutis palaimingai užmiega. Suvenyrų parduotuvėje skrybėlėtas diedukas, ant prekystalio pasidėjęs savo špicinį – čichuachinį šunelį, kažką ramiai aiškinasi su pardavėju. Soti ir nerūpestinga ta austriška senatvė.
Kernter gatvėje – ukrainiečių arba rusų „bendras“: bičas su neįsivaizduojamo dydžio balalaika (šiek tiek mažesne už tą, kuri kabo Muzikos namų palubėje), kitas – su armonika, o mergina su skrabalus primenančiu horizontaliu instrumentu, kuris prabyla prilietus mediniais šaukštais. Galėčiau spėti, kad prieš atvažiuodami Vienon jie mažokai užsidirbdavo muzikuodami su kokios Odesos ar Voronežo filharmonijos orkestru… Už šimto žingsnių ant galvos stovintis jogas (panašų, tik jaunesnį, matėm besitreniruojantį parke netoli Štrauso paminklo). Šalia jis pasidėjęs lentelę su svarbia informacija: „56 metų, Ježis, gėriau alkoholį 30 metų, dabar nebevartoju. Šioje pozicijoje esu tranguil“.
Kiek atokiau praeivius mėgina sudominti „nenormalus“ senis, judesiais primenantis su lėlėmis šokantį „Lietuvos talentą“ Virginijų iš Šilalės rajono. Tik Vienos keistuolis šoka apsikabinęs lauko teniso raketę. Niekas jam nenumeta variokų, tik keli turistai paaugliai sustoję atvirai iš jo šaiposi. Kuo arčiau švento Stepono aikštė, tuo vis daugiau gatvės „mocartų“ – jaunuolių su ryškiai raudonais surdutais ir baltais XVIII amžiaus mados perukais.
(Bus daugiau)
Nuotraukose: Kelionių įspūdžių autorius, LŽS Kauno apskrities skyriaus narys Vidas Beitnaras
Vienoje
Vido Beitnaro nuotr.
