Į šį pasaulį įsiveržiau gūdžiais 1977-aisiais, vasarį. Kaune. Žuvys. Nors Nikita Sergėjevičius jau kuris laikas dausose ilsėjosi, bet kukurūzų kultūra vis dar klestėjo, todėl sąlyginai mane galima priskirti kukurūzų vaikų kartai. Būdama dvejų pasiklydau greta namų vešėjusiame kukurūzų lauke… Būtent šis sukrečiantis įvykis ir nulėmė mano asmenybės raidą bei neišdildomai paženklino kukurūzo simboliu. Kad dosniai dalint ketinu –
Ne visiems –
Tik kam reikia be proto –
Antraip sudegint galiu.
TRAUMA
už ką
save baudžiu
nurėžiu
apolono ausį
virtualiu peiliu
trapias salotas
užpilu krauju
maišau
save baudžiu
už ką
ELEGIJA
Sužvango ginklai, nutilo mūzos.
Užsnūdo Tėvas, sapnuoja raitūzus…
Barankų kepėjos karpo tekstus,
Motina audžia Sujainių raštus…
Kaimynas traukia suktinį be žado,
Kažką išgirsta, kažkam pasako…
Sūnus atsilošęs skaito grašius,
Laisvalaikiu žarsto kiaulėms perlus…
Skaitlingas rašeiva vandenį pilsto,
O kapinių sargas ant visų širsta…
Pamišus našlaitė tako nemato,
Aklai tiki karma ir paskui ją seka…
ApoKALIPSĖ
Aplankė meilė seilėta,
Susėdom abu ant skėčio
Ir žavimės saule varškėta,
Žalmarge dėmėta.
Paskui sulipom į puodą,
Ragavom košę ir juodą,
Iš ryto sukom į šoną,
Naktį lošėm bekoną.
Vėlai klimpom į batą,
Pasirinkau celibatą,
Tu sukai cukraus vatą,
Garbinai Arafatą.
Vakar prekiavome burtais,
Sipajai užvertė turtais,
Tu sudaužei vario vazą,
Aš išėjau pas Gervazą.
Ir vėl viskas iš pradžių –
Pliekiu rimbu, laikais vadžių.
Prisodinom naujų medžių,
Sukūrėm senų baladžių.
Staiga uždarė gimnaziją,
Pabiro žvaigždžių invazija.
Niekas paleido kurtus,
Sutrypė mūsų gultus.
Atėjo 12-ųjų gruodis,
Žemę užklojo suodys.
Pasaulis dingo kaip nebuvęs,
Rytojus – kibiras prakiuręs.
***
EKONOMINŠKAS
Brendu pavėjui apsitempus
Skystkelnėm,
O ekonomika vis smunka,
Bet liaudis sako:
Vilkas bėga – vilkas tunka.
Prie darbo biržos atsistoju,
Apie silkutę pasvajoju…
Deja, langai čia uždaryti,
Pilioriai rąstais paramstyti…
Globalizacijos padariniai
Sugriovė man gyvenimą,
Dabar visas viltis dedu į
Eurosąjungos paramą.
Tyliai nuryju skurdžią seilę,
Sutinęs pilvas neteikia paguodos,
Bet liaudis sako:
Yr burna, tai bus ir duonos.
Ištiesiu ranką prie sparnuoto štabo –
Delnan gal košės kas įkrės
Bet tyrai aidu man atsako:
Krės krės – varškės….
Geriau badu,
Nei pas buožę vergu –
Tauta pro šalį šovė.
Šaknys negali, šakos nenori –
Net broliai Vailokaičiai
Rankas nusiplovė.
Boružės slėpiniai
Medžio drožėjas
Klajojo po šilą,
Išvydo ant kelmo
Boružę vos gyvą.
Jis pagriebė pliauską,
Kaltuką, peiliuką
Ir ėmės skaptuoti
Tą vabaliuką.
Išpjaustė ragus
Ir šypseną dailią,
Į suriestą kiautą
Sudėjo vien meilę…
Nunešęs į turgų
Bandė parduoti,
Bet tikrąjį meną
Sunku išmatuoti…
Ekspertai rimti
Galvas tik krapšto,
Didžiausius traktatus
Ir užrašus kapsto.
Boružė atrado
Vietą po saule –
Galerijoj tupi
Ir dvelkia apgaule.
Aplankė boružę
Filosofai žili,
Keli kosmologai,
Jogai seni.
Vieni meditavo,
Kiti kortom būrė:
Kokią čia mįslę
Drožėjas sukūrė?!
Askezę iškentus
Išniro tiesa –
Visai ne boružė –
Ten sraigė riesta!..
Karma šuns akimis
Sumušto gyvulio žvilgsnis
Nuo palangės dulkių
Įstrigęs tarp sukulentų –
Bespyglių, didingų
Niekad nežydinčių
Jokių žirklučių
Miegančiais pirštais
Narpliosiu mazgą
Ketu ar rachu –
Nebesvarbu
Kur benuskęstų
Drakonų galvos ar uodegos
Nudėvėtais tinklais susemsiu
Raštuoton prijuostėn
Kurios niekada neturėjau
Prideginsiu
Skausmo dygiais peniuarais
Riedlentėm, silikoninėm tulpėm
Tiesiai ant slenksčio užjūrio laiškas
Su meilės sėklomis, agatų pjuvenom
Liūtpėdėm, šunvyšnėm, vilkauogėm
Pagrįsti laimės sodai
Iš saulės sūpuoklių
Selenės tamsiosios pusės
Pamerksiu musės sparną
Į dūmo skaidrumo rašalą
Primena falą, kaktusą
Ir truputį vasarą
Sušluok mano adatas
Po rūsius ir palėpes išmėtytas
Žaliai kaligrafiškai įamžink
Tik vienai pilnačiai
Nesibaigiančiai
***
Pasiimu tave kaip bausmę –
Giliai nunėrus žalvarinę galvą.
Klūpau prie kupsto kryžkelėj –
Už vieškelių juodžiausius darbus.
Surakinti delnai pameta žvaigždę –
Kuo ji vardu? Aušrinė, Hidra…
Apsimetus nuliu blankiai žybteliu.
Žvanga Bacho švelni tokata…
Atsitiesiu – kaip vakar – per petį grįžteliu –
Smilga raiste sutrypta.
Dar…pakirdusioj sąmonėj blyksteli,
Kad bausmė gali būt dovana…
Iki laidos sprindis giesmės
Ištrinta jahvė spjaudo sėklas
Druska ir dilgėlėm nukarstyti kampai
Be kontūrų be rūbų vaškiniai pranašai
Dovanoja penktą gyvybės medį
Tuštybės šermenis matai
Atjoja juokdariai šiandien be iečių
Saturno valdos sutrupa ore žemai
Su molžemio grumstais
Peržengt tabu
Nerūksta dūmai
Nėra namų
**************
Kas įdėjo lūposna cigaretę – ne maldą.
Kas parišo rūtose ne raudoną skardą.
Kas sutraiškė formą, nors turėjo turinį.
Pasnūdai be filtrų – kurgi dabar gūrini…
Pasiliko tonai, bet spalvų per maža –
Nenupiešt gyvenimo netgi be pagražinimų.
Išvarvėjo žodžiai – jais nebepradžiugini.
Kaip pasirašyti, jeigu nepabudini.
***
Nesisielok –
Net jei rakštis į širdį.
Juk ne visiems laiminga meilė spindi.
Neberaudok –
Net jei prispjaudė sielą.
Rytoj padovanos erškėčio žiedą.
Nusišypsok –
Visi mes reikalingi.
Ne tik jauni gražuoliai talentingi…
