Henrikas Vaitiekūnas: Pelėdgalviai ir depresarijos

www.15min.lt

9953ba99 II_2.jpgJei apie jus parašo laikraštis, visai tikėtina, kad tą straipsnelį išsikerpate ir stalčiun įsidedate: anūkams. Sunkiau yra, jei 209-ajame puslapyje apie jus – vienu sakiniu – užsimena visai neplona knyga. Tuomet, žinoma, ji turi stovėti pačioje garbingiausioje lentynos vietoje. Arba nuolat – virtuvėje ant šaldytuvo. O ką daryti, jei jus parodė televizija? Dažniausiai iš tos viešųjų ryšių akcijos lieka tik malonūs (arba nelabai) prisiminimai. Kartais jie virsta legendomis.

Jau bemaž penki dešimtmečiai vieną tų legendų televizininkai iš lūpų į lūpas perduoda. Apie tai, kaip tuometis TV vadas, pamatęs išsipūtusią žurnalisto kišenę, paklausė, ką jis čia nešasi. Melui nebebuvo laiko, tad nešikas prisipažinęs: „Rašalą, pirmininke“. Suprask – pigų vyną. Kitą dieną papeikimą gavo kanceliarijos viršininkas – už tai, kad darbuotojų mėlynu rašalu neaprūpinąs. Ir todėl vargšai TV „kūrikai“ turi tą kanceliarinę prekę už savuosius rublius pirkti. Sakoma, kad senų anekdotų nebūna. Kiekvienai kartai jie vis nauji. Jei abejojate, pabandykite atspėti, kurio šiandienos TV kanalo darbo stilių dabar apkalbėsiu.

Televizijos aritmetika: nelaimė viena, o juokiesi tris kartus. Jei tai Lietuva. 

Tame kanale istorijos – trumpos ir smagios (kaukšt į stulpą, bumt nuo dviračio, šmakšt peiliu – pro šalį). Bet – kadangi laidos laikas taip greit nesibaigia – viską reikia kartoti ne mažiau kaip tris kartus. 

Televizijos aritmetika: nelaimė viena, o juokiesi tris kartus. Jei tai Lietuva. Jei tai yra Lietuvai adaptuota užsienio produkcija, reikia antytę pavadinti Kazyte, ant lieptelio susidūrusiems turkų asilams įdėti žodžius iš Seimo posėdžių stenogramos. O dar geriau viską sulietuvina visokie „triusikai“, „stanikai“, „pimpalai“.


Kada taip apie TV kalbėjom ir rašėm? Vakar? Ne, 2005 metais. 

Dabar – 2012-aisiais – gero tono ženklas sakyti, kad „aš nežiūriu lietuviškos televizijos“. 2009-aisiais gero tono ženklu buvo darbe aptarti vakar rodytą Leonido Donskio „Be pykčio“.


O kas kitąmet? Kas jau rudenį – prieš rinkimus ir po jų ? Apie televizijas klausiu. Ir jau turiu atsakymą. Iš ten, iš kur imu visus jūsų dar nesuvokto rašinio atsakymus.
Jei vandens čiaupas laša, kviečiame santechniką. Tik TV čiaupas visada atsuktas, ir iš jo nuo ryto iki vakaro pliaupia programų srovė. Kodėl mes žiūrime televiziją? Ne todėl, kad patinka. Žiūrim iš smalsumo, iš neturėjimo, ką veikti. Iš neapykantos, pavydo ar gailesčio. 

Žiūrim laukdami skandalo, nesėkmės ar fiasko. 

Ir dėl to – kad taip pat, kaip ir prieš 55 metus – ryte turėtume apie ką kalbėti su kaimynais.


O dabar – atsiprašau. Nes du trečdaliai iki šiol parašytų sakinių turėjo būti įdėti į kabutes ir paskelbtas turėjo būti jų autorius – profesorius Žygintas Pečiulis. Gi H.Vaitiekūnas čia dėtas tik tiek, kad panoro jus informuoti apie Lietuvos televizijos 55-mečiui skirtą Žurnalistikos instituto direktoriaus knygą. Ji vadinasi „Vienadienių drugių gaudymas“. Ir yra vienintelė beletristinė Lietuvos televizijos istorija.

„Žmonės ekrane – tarsi fantomai, nes jie tėra ekrano šešėliai“ – rašo autorius. Ir jam labai patinka televizijos – Vienadienio Drugio metafora. Ir man tai patinka. Bet esu – nors taip pat drugys – kiek kitokios krypties žurnalistikos kūrikas. Todėl pranešu mieliems skaitytojams: Iš 160 tūkst. rūšių pasaulio drugių Lietuvoje gyvena vos 2 281 rūšis. Mažoka?

Jei pradėtume nagrinėti jų (tų drugių) rūšis – sakytume, jog tikrai gana. Nes yra tarp Lietuvos TV žurnalistų ir Pelėdgalvių (tokia drugių rūšis), ir Depresarijų, ir Maišuočių, ir Ugniukų, ir – kad ir kaip keista būtų – Juodųjų Kandžių.

Ties kiekviena iš tų rūšių TV žurnalistų pavardes prašome įrašyti pačius „15 min“ skaitytojus.

Panašūs straipsniai