„Alio, alio, Lietuvos radijas, Kaunas“, – tai pirmieji žodžiai, nuskambėję lietuviškame radijo eteryje 1926-ųjų birželio 12-ąją. Pirmasis Lietuvos radijo pranešėjas ir vadovas buvo Petras Babickas. Jo vardo pirmosios premijos laureatą 66-ųjų radijo gimimo metinių išvakarėse, 2012-ųjų gegužės 12-ąją, paskelbė Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius ir Kauno rajono savivaldybė. Diplomu, simboliniu laureato prizu ir trijų tūkstančių litų premija buvo apdovanotas Lietuvos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ autorius Benas Rupeika, kuris oficialiai atsisakė piniginės premijos.
Lietuvos radijo žurnalisto, Petro Babicko premijos laureato Beno Rupeikos mintys, pasakytos jo pagerbimo proga :
„Aš rodau štai tokius – didelius pinigus…Kaunas yra Kaunas. Tačiau aš, žinodamas žurnalistinės veiklos Kaune sąlygas, skiriu šią premiją, jos visiškai neliesdamas, Kauno žurnalistų namams. Aš pats, kaip matote, dar gerai išsilaikęs, lyginant su kai kuriais kolegomis. Dar galiu vaikščioti pėsčias, dar galiu pasiekti tai, ko noriu.
Jeigu leisite, noriu pasakyti apie du dalykus, kurie radijuje ir tais, Petro Babicko laikais, ir dabar buvo ir yra didelis deficitas. Pirmasis – tai tyla. Būdamas Radijo namuose negali rasti tylios vietos. Tenai pilna žmonių, idėjų, triukšmo. Visko, ko tik nori. Todėl labai sunku rasti kampelį, kur tylu. Bet kai jį surandi, tada kalbi savo balsu…
Kitas dalykas, kurio šiuo metu stinga radijui – yra geras žodis. Aš manau, kad to labai reikia ne tik radijuje, bet ir televizijoje, spaudos leidiniuose. Juk geras žodis daug svarbiau už atlyginimą, už etatą, už automobilį bei už tą palydą, kuri šalia tavęs buriasi.
Geras žodis, tai kolegų įvertinimas, kai tu kažką padarei gero. Jeigu to žodžio nesulauki, tu gyveni, augi tuštumoje. Ir ne visuomet tas tavo daigelis išauga į šviesą.
Tai buvo prieš 40 metų, kai man pirmasis Kaune ranką ištiesė Vidas Mačiulis. Nors jis už mane jaunesnis, bet kai aš atėjau į Kauno redakciją, pakankamai man naują radijo žurnalistiką, jis mane lydėjo, man rodė. Mane ir paguosdavo, ir padrąsindavo . Tai buvo žmogus, kuriam dabar aš negalėjau atsisakyti ir nedalyvauti tokiame gražiame Kauno žurnalistų renginyje. Vieši renginiai nėra žurnalistika. Ir ypač mano laidoms, bet Vidui Mačiuliui aš negalėjau atsisakyti, nes tą – gerą žodį, jis sakė man ir anais, tolimais laikais.
Tada šalia manęs buvo ir kiti kolegos, kuriuos aš labai gerai prisimenu. Štai čia yra Juozas Kundrotas, bet jau nebėra Vytauto Dovydaičio, 1918-ųjų Lietuvos nepriklausomybės signataro sūnaus…Čia jau spėjau pasikalbėti ir su Petru Palilioniu, pagal profesiją teisininku, buvusiu Kauno radijo žurnalistu, rašiusiu eilėraščius ir tapusiu rašytoju. Aš iš jo mokiausi atsparumo – nenusileisti viršininkams.
Mane visda iš visų pusių supo geri žmonės. Blogų – iš to laikotarpio Kaune aš neprisimenu. Bandydamas lyginti praeitį ir dabartį, kai matau daug jaunimo, ateinančių į naujus žiniasklaidos namus, į naujas pareigas, prie naujų mikrofonų, naujų kamerų, rašančių į naujus leidinių puslapius, matau, kad jiems labai stinga gero žodžio ir šilumos. Kai paklausi, ar žinai, kad šiandien tavo kolegos gimtadienis, jis nustemba…
Per dvidešimt su viršum metų užaugo (ne visur ir ne iš visų) žvėriukų karta. Grubuoniškumas ir konkurencija – neįtikėtinas dalykas. Ir tai, kad anais laikais žurnalistas žurnalistą viešai koneveiktų. Tai pasakyti jam galėjo nuėjęs kartu už kampo, gal net duoti jam į „snukį“, bet viešoje vietoje žurnalistika visiems buvo vienas cechas, viena šeima..
.
Atvykęs į Kauną, šioje šventėje, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, dabar jaučiu tą vieningumą. Žinote, po šitu geltonu „Vasaros olimpo“ stogu yra daugiau vieningumo negu visoje Lietuvos žurnalistikoje. Todėl čia yra ir Dainius Radzevičius, kuris
mane gundė, viliojo ir galiausiai savo automobiliu mane atvežė iš Vilniaus.
Ačiū už viską kolegos!“
Fotografų Edmundo Katino ir Ričardo Šaknio nuotraukose: pirmasis P.Babicko premijos laureatas, Lietuvos radijo žurnalistas Benas Rupeika su savo buvusiais Kauno radijo ir televizijos redakcijos bendradarbiais
