2. Lietuva yra vienintelė ES nepasirašiusi kelionių reaukiniu draudimo sutarties…Vakare dar kartą išeinam inventorizuoti Varšuvą. Šįsyk pasukame savąja Gervių gatvele iki pat jai susikertant su Naujojo Pasaulio bulvaru. Abiejose jo pusėse beveik ištisai rikiuojasi kavinių staliukai. Šventojo Kryžiaus gatvėje dvejas informacinio centro duris (net nustėrstu) saugo Žozė Manuelis Barozas ir Ježis Buzekas. Iškarpos (nuotraukos) iš kartono labai tikroviškos – šie europos vadovai uždarytos įstaigos įėjimus remia visu ūgiu.
Centriniame pašte apie dvidešimt pirmą valandą apstu žmonių. Be abejo, prie virtinės tarpmiestinių telefono automatų – nė vieno. Knibžda piliečių ir erdvioje spaudos, CD, DVD bei visokių guminukų parduotuvėje, primenančioje mūsų R kioskus. Užtat vos pora (be pardavėjų) asmenų „Niujorkeryje“, kurio visas antras aukštas paskirtas vyrams (!) Čia tokiu laiku, aišku, nė vieno norinčio pačiupinėti rūbelius.
Prie Romano Dmovskio žiedo, tiksliau, požeminės perėjos prieigose benamio tipo žmogysta, išsirikiavusi geležinių puodų bei kibirų bateriją, mėgina šaukštais kurti avangardinę muziką. Pro šalį skubančios lenkės dantyse dažnai laiko įsikandusios cigaretes (mažai kas pasikeitė nuo 1991 – ųjų), o viena – net automobilio signalizacijos pultelį su raktais.
Vėlų vakarą gerą valandą trunkančioje televizijos laidoje vedėja su dviem suinteresuotais asmenimis įnirtingai diskutuoja apie atsiliekančią nuo grafiko Varšuvos Liaudies stadiono statybą – ir rodomi pagreitinti vaizdeliai, kaip vyko veiksmas. Panašiai buvo transliuojamas Diuseldorfo stadiono virsmas dengta 2011 – ųjų Eurovizijos konkurso arena.
Gal Eurovizijos dainų konkursą laimėsim tuomet, kai turėsim baigtą Žalgirio areną Kaune? Arba kai nukrapštysim samanas ir kerpes nuo Nacionalinio stadiono Vilniuje tribūnų? Gaila, pritrūko laiko apie tai padiskutuoti su mandagiuoju jaunuoliu iš „Ančios“ traukinio kupė. (Dėl prastos elektros įrangos, nekokybiškų laiptų Varšuvos stadiono atidarymo iškilmės iš 2011 metų birželio buvo nukeltos į 2012 metų sausį – aut.past.)
Pro mūsų viešbučio kambario langus matyti kito, dar aukštesnio viešbučio „akys“ bei aplinkinių namų stogai, balkonai arba terasos. Pastatai tartum inkilais parke sėte nusėti ventiliatoriais. Du iš jų kartkartėmis išleidžia tramvajaus džeržgesį ar metalo pjovimą staklėmis primenančius garsus. Esame tiek nusivaikščioję, kad XXI amžiaus didmiesčio drakonai nebegali sutrukdyti mums knarkti.
Dešimtą ryte išsikraustę iš viešbučio, dvi iki Varšuvos – Vienos traukinio likusias valandas nutariame praleisti ne stotyje, bet parke prie aštuonių liūtų fontano. Čia vėl sutinkame vakarykštį „draiverį“. Jis suka ratus aplink fontaną ir kiekvieną pakalbina – vyrą su vaiku, jauną mergiotę (pro mane pravažiuodamas aptarinėja mirkteldamas akį „piekna panenka, nie?“) Pririedėjęs prie vyresnės ant suoliuko sėdinčios moters išsitraukia piniginę, bet ši skaitomą žurnalą jam atiduoda už dyką. Atsidėkodamas kiša jai savo laikraštį. Bet po kelių minučių persigalvojęs atsiima. Kai dar viena jauna panelė skuba pro šalį, neįgalusis rikteli: „Sėskis, pavešiu!“ (invalido vežimėlyje!)
Prieš kelionę sukertam pietus vakar atrastoje „Sprytnia Gosposia“ užeigoje – padvelkia Lietuva, nes virėjos paiūlo netgi tinginėlių! Stotyje išsiaiškinu, kad iš Varšuvos traukiniai rieda į Budapeštą, Berlyną, Nicą, Amsterdamą, Bazelį, Burgasą, Kišiniovą, Astaną ir t.t. Kur jau ten Kaunas ar Vilnius su savo Kaliningradais ir Charkovais. Mes, lietuviai, Europos sąjungos nariai, turim slėptis po pernykščiais lapais, nes traukiniu negalim nuvykti net į savo brolių latvių ar pusbrolių estų sostines… Kodėl? Anot radijo pranešimų, Lietuva vienintelė ES nepasirašiusi kelionių traukiniu draudimo sutarties!
EC105 „Sobieski“ į stotį atvyksta likus keturioms minutėms, išvyksta tiksliai laiku. Kiekvienoje kupė padėta po tris laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir žurnalo „The red Bulletin“ egzempliorius. Ant sėdynės pavyksta rasti tik iš Vienos į Varšuvą grįžtančio traukinio tvarkaraštį su visomis stotelėmis ir stovėjimo juose laiku. Kai užsimenu apie tai lenkui kontrolieriui, šis pažada suradęs atnešti judėjimo į priekį grafiką. Deja, paskutinį kartą aš jį pamatau išlipusį pirmoje Čekijos pasienio stotyje.
Iš penkių šiame traukinyje tikrinusiųjų bilietus (trys lenkai, čekė ir austras) linksmiausias pasirodė besąs auksaplaukis auksaruotas austrijokas, kiekvienam keleiviui įteikiantis nedirbtinę šypseną. Centrinėje Varšuvos stotyje neveikė nė vienas eskalatorius. Vienoje veikia, tačiau pagrindinis išėjimas į Mariahilfer gatvę uždarytas remontuoti. Šitai ir tampa neplanuotų klajonių šalia „Westbanhof“ (Vakarų stoties) priežastimi. Skverelyje ant suoliuko alutį iš skardinės sriaubiamtis pilietis mėgina prisiminti, kur maždaug galėtų būti mums reikalinga gatvelė. Kai su priėjusiu prie jo kolega (kurio alus kėpso ant šaligatvio) žmogus ima kalbėtis lenkiškai, kreipiuosi į juos jų gimtąja šnekta. Pasitvirtina mano spėjimas, kad turimą jaunimo nakvynės namų radimo schemą nenoromis „pakoregavome“ patys, iš stoties išlindę ne pro tas duris.
Kelias iki Roberto Hamerlingo gatvėje esančio „hostelio“ – ne pats maloniausias. Temsta, pro mus du sykius prasliūkina kuopelės tamsiaodžių. Neaišku, ar jie narkotikų dileriai, mėginantys įvertinti mūsų perkamąją galią, ar plėšikėliai, akimis matuojantys lagaminų dydį. Baisoka, baisoka čia, gal geriau būtų greičiau grįžti į Varšuvą pas santūresnius lenkų benamėlius? Kelionių po Vieną vadove prisistatęs apie pavojingiausias turistams „Karlsplatz“ bei „Praterstern/Wien Nord“ metro stotis, mintyse jau imu keiksnoti knygos autorius, pamiršusius paminėti R. Hamerlingo gatvytę. Vis dėlto po trijų su puse parų, praleistų Austrijos sostinėje (minus pusdienis Bratislavoje) magės tų pačių autorių atsiprašyti už perdėtą savo paties įsibaiminimą.
Kai „hostelyje“ užpildau formuliarą, linksmuolis registratorius, išgirdęs, jog nė vienas nerūkome, pakiliai rikteli: „Perfect!“ Baltoji patalynė supakuota į celofaninius maišelius su juokingu angliškai – vokiškai prirašinėtu lapeliu: „HAPPY DREAM ROLL. Inhalt 1 Leintuch, 1 Bettbezug, 1 Polsterbezug. SLEEP WELL!!!!!“ Ir nupieštas snaudžiantis drakonėlis, po galva pasikišęs savo uodegą. Tenka sugrįžti pas linksmuuolį pasiimti keturių nemokamų rankšluosčių bei paklausti, ar šviesa tualeto – dušo patalpoje kada nors išsijungs. „Taip, ji dings savaime po kelių minučių, kai uždarysite duris iš kambario pusės“, – nesusipratėliui kantriai paaiškina nuotaikingasis austras.
( Bus daugiau )
Nuotraukoje: Kelionės įspūdžių autorius, kaunietis žurnalistas, LŽS narys Vidas Beitnaras
Vladimiro Beresniovo nuotr.
