III. ETIKA, „DURNALISTIKA”, „BRIEDAS”. KUR DIDESNĖS GALIMYBĖS?Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 straipsnyje nurodoma, kad kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t.y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Tad kodėl vieno straipsnio autorius („Deivės Gabijos paslaptis: iš bronzinės virsta auksine“, išspausdinto „Kauno dienoje“ 2011 m. lapkričio 21 dieną), kai skulptorius Juozas Ruzgas, matydamas jau išankstinį žurnalisto nusiteikimą prieš jį paprašė susipažinti su spaudai ruošiama publikacija, šis nedviprasmiškai atsakė, kad tai – redakcijos paslaptis.
Vienu atveju LŽS etikos komisija savo nutarime priekaištauja T. Barščiui (apie tai rašyta „Už ir prieš” II publikacijoje), jam atsisakius pasinaudoti LŽLEK kodekso suteikta galimybe, o šiuo – antruoju – žurnalistas skulptoriui tokios galimybės nesuteikia. Ar tai ne elementarus ir sąmoningas LŽLEK kodekso 22 str. pažeidimas? Matyt, bijota, kad skulptorius kontrargumentais jo nepaneigtų. O kad straipsnis negrabiai susiūtas baltais siūlais byloja pateikti faktai ir žurnalisto daromos stebėtinai priešingos išvados – jis nekritikuoja miesto savivaldybės, kodėl ši už skulptūrą net nedvejodama autoriui paklojo 68 tūkstančius litų, o tiesiog kerta kaip kuoka per galvą pačiam J. Ruzgui, kodėl šis iš valdžios paprašė tiek pinigų. Atseit, reikėjo deivės Gabijos statulą, kaip anksčiau buvo žadėjęs, paprasčiausiai, padovanoti.
Minėti faktai (jų būtų galima pateikti žymiai daugiau ir iš kitų leidinių), periodinei spaudai už nevykusius straipsnius klijuojami epitetai durnalistika, briedo publikacijos ir t.t. autoritetui tikrai nepadeda, o priešingai – vis labiau verčia abejoti leidinio objektyvumu. Todėl nereikia stebėtis, kad vis daugiau ir daugiau skaitytojų nuo jo nusigręžia. Ieško patikimesnių informacijos šaltinių. Toks laikraštis ar žurnalas puikiai supranta, kur veda šis kelias, todėl savo autoritetą, kad dar vis masiškai skaitomas, mėgina gelbėti sąmoningai skelbdamas žymiai didesnį, negu yra leidžiamas, tiražą. Žino, kad tai išsiaiškinti ne taip lengva. Bet juk tai trumpalaikė injekcija. Kaip jau pradėjusiam merdėti žmogui gerų, brangių vaistų dozė.
Tuo tarpu interneto spaudoje labai nesunku sužinoti, kiek skaitytojų jame apsilanko per dieną, savaitę, mėnesį. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“ ( be priedų, šeštadienį) šiuo metu leidžiamas 115.804 egz., „Respublika“ – 21.002 egz., „Lietuvos žinios“ – 20.309 egz., „Kauno diena“ – 19.150 egz., o periodinės spaudos lyderiu save tituluojančios „Vakaro žinios“ – 488.500 egz. tiražais. Tuo tarpu internete veikiančiuose portaluose apsilankančių skaitytojų skaičius tiesiog įspūdingas ir kiekvieną dieną vis didėjantis – šiuo metu tik „Lietuvos ryto“, „Delfi“, ,,Bernardinų“ portaluose jų apsilanko jau per milijoną!
Valdžios ekonomiškai žlugdomo, tačiau norinčio kiekvieną dieną skaityti šviežiausias ir tikras naujienas žmogaus logika labai paprasta – „ Dabar, prenumeruodamas tik vieną dienraštį metams, išleidžiu 300 – 350 litų. Tuo tarpu naudodamasis internetu ir į mėnesį už pasirinktą planą mokėdamas 18 – 20 litų (daug mažiau, negu prenumeruodamas vieną laikraštį!), turiu galimybę naujausias žinias, įdomiausius straipsnius skaityti ne tik publikuojamus respublikos dienraščiuose, žurnaluose, rajoninėje spaudoje, bet ir pasižvaldyti po platųjį pasaulį“.
Taigi, interneto žiniasklaidai šiuo metu ( ir ateityje) galimybės neribotos. O pirmiausia tai lemia jos interaktyvumas – vienas pagrindinių skirtumų tarp interneto ir tradicinės žurnalistikos ( interneto žurnalistai turi tiesioginį kontaktą su puslapio lankytoju, ir jie gali virtualioje erdvėje betarpiškai bendrauti. Tuo tarpu tradicinėje spaudoje žurnalistai tokių kontaktų su jų straipsnius skaitančiais neturi).
Interneto žurnalistikai artimesnė lakoniška, lengviau skaitytojams priimtina šnekamoji kalba. Į portalą galima rašyti ne taip formaliai, kaip laikraščiui ar žurnalui. Čia nepalyginamai didesnės galimybės operatyviai skelbti naujausias žinias, sensacijas. Internete skaitytojas gali tuojau pat reaguoti į skelbiamą informaciją, ją paneigti arba papildyti, patikslinti, to paties pareikalauti ir iš žurnalisto. Taigi, interneto žiniasklaida daug demokratiškesnė, čia žymiai mažiau galimybių pasireikšti vienpusiškų, kraštutinių pažiūrų autoriams, nes jie gali būti tuojau pat sunešioti į „šuns dienas“.
(Bus daugiau)
