ADOMAS SUBAČIUS. SENO DZŪKO NUO IGNALINOS SEIMO RINKIMŲ LAPELIAI

Subacius_II.jpg

3. Apie valstybės rūbą

Prie lenkų, bra, Vilniaus krašto žmonės buvo neturtingi, sunkiai vertės. I valgiu neslepino, i rengdavos prastai. Kai kostiumas ar paltas gerokai apsnešiodavo i apstrindavo, jų neišmesdavo, e išversdavo. Nesunku būdavo atpažint, kad rūbas išverstas, aba išvertus kairė pala pereidavo dešnėn, e dešnė kairėn.

Valstybė toža, ti anas va, turi savo rūbus. Seimas — valstybės kostiumas, vyriausybė — paltas, e prezidentas — kepaliušas, nu, skrybėlė. Kai buvom politiškai neturtingi, tai raudoną valstybės kostiumą išvertėm. Kap sakyta, kas buvo kairėj, atsidūrė dešnėj. 

Galima sutikt, galima nesutikt, ale atgavus nepriklausomybę valstybė buvo aprengta ne kažin kap. Išverstas kostiumas nebuvo nei gražus, nei patogus. Kas ketveri metai mėginam siūt naują, ale vis iš tos pačios medžiagos. Priviso tų partijų kap amaro, i visos kap inmanydamos in tą kostiumą stverias, stengias, kad nors kokia švarko pala, kokia kelnių kalaša ar nors klynas būtų pasiūtas iš jų medžiagos. Tai tas kostiumas išeina tokis margas, kad su juo sarmata i žmonėm pasrodyt. Pirštais bado i paskutinėn reitingo vieton nustumia. 

E paltą siuva partija, katara turi didžiausią lopinį kostiume. I siuva ne iš medžiagos, e iš partijų koalicijos. Tai po tokiu kostiumu i paltu, bra, veisias velnio pekla visokių parazitų. Reikėtų valstybei pasiūt naują kostiumą ne iš lopinių, e iš lietuviško naminio milelio, kad visiems būtų mielas. Paltą siūt ne iš partijų koalicijos, e iš storo lietuviško milo, kad po juo būtų šilta visai valstybei i žmonių neperpūstų skersvėjai.

Atrodo, kad šitokie rūbai bus pasiūti da negreit. Tai ką dabar daryt? Reikia balsuot ažu gražesnį lopinį, net jeigu jam kostiume i neatsirastų vietos. 

E valsybės skrybėlė turi savo istoriją. Jos neversdavo, e nešiodavo, kol visai susnešiodavo. Susinešiojusią užmaudavo darže žvirblių baidyklei. O mes raudoną kepaliušą išvertėm. Prastai anas atrodė, tade buvo pakeistas ažusieniniu, atgabentu net iš Amerikos. Gana senas buvo tas kepeliušas, gerokai aptrintas, derinos prie kitų valstybės rūbų ir visai nesrūpino po jais privisusiais parazitais. Tade, ti anas va, žmonės numetė jį i pasiuvo naują skrybėlę, katara ne tik pati gražiai atrodė, ale i pasišovė naikint valstybės parazitus. 


Aišku, parazitam tokia skrybėlė nepatiko, ją numetė i vėl uždėjo kepaliušą. Kentė jį žmonės, kentė, ale in galo pasiuvo valstybei moterišką skrybėlaitę. Gražiai ana atrodo, visiem patinka, e jai pačiai valstybės parazitai nepatinka. Tikėkim, kad kada nors visi valstybės rūbai bus šitokie.

4.  Apie moteris 

Nulipdė, bra, Dievas iš molio Adomą, padirbdino iš jo šonkaulio Ievą i išvarė abu iš rojaus. Kaip toj giesmėj pasakyta, dėl obuolio valgymo, dėl žalčio sugundymo. 

Išėjo anys abu ažu rankų sustvėrę, raudodami. Aplinkui vienos dykynės, e gyvent reikia, pavalgyt reikia. Praeina diena, kita. Kasinėja visokias šakneles, kramtinėja, tik jom nepasisotinsi, dėl jų možna i badu numirt. E mirt neleista, Dievas gi prisakė veisties i dauginties.Tik kap žmogus gali dauginties, kai subliūškęs pilvas i da kai kas. Tai va, bra, Ieva, būdama išmintingesnė, aba suvalgė visą išminties obuolį, e Adomui davė tik atsikąst, i sako jam:

–Dievas tau prisakė veisties i dauginties, e tau nevalgiusiam nieko neišeina. Tai lipk in tvoros i priskrėsk nuo rojaus abelies abuolių.

Adomas bijo, atsikalbinėja, jam prieš akis šmėstelia ne bet kokis, e ugninis kalavijas, su kataruo angelas išvarė juos iš rojaus. Ale kai Ieva treptelia koja, Adomas kap katinas užšoksta ant tvoros. 
Maitinas anys obuoliais dieną, kitą, trečią. Ieva neištveria.
–Nusbodo tie obuoliai, — sako, — nelabai anys tau padeda. Lipk rojun i prirauk morkų, priraškyk agurkų.

Adomas nubąla. Kapgi šite, lipt rojun? In tvoros užsikart suvis kas kita, nuo jos gali nušokt. E kai inlipsi vidun, tai gali i neišlipt. Ims, bra, i nustvers až ausų.
Ale Ieva, ti va, buvo gavus pažinimo medžio išminties i šite pamokė Adomą:
–Ko drebėt pradėjai? Kade tau kojos pradėjo per kelius linkt? Būk, po galais, vyras! Rojus tai mum sutvertas. I visa, kas jame auga, yra mūsų. Šitas balševikinis nusavinimas yra neteisėtas.Lipk drųsiai i rauk kap savo.

Pakraipė galvą Adomas, pasmuistė, bet vis dėlto inlipė, prirovė morkų, griežčių, ropių, priraškė agurkų i viską permetė per tvorą. Valgo anys, bra, šitas daržoves visą nedielią, valgo i džiaugias. Tik nuo šito prasto, nu, moksliškai sakant, dietiško, valgio Adomui lyg i išeina dauginties, lyg i nelabai. Tai Ieva i sako:
–Lipk, sugauk kokią vištą, antį, kalakutą ar kas ten po ranka pasipainios i perduok per tvorą. Matai gi, kad nieko bloga dėl to lipimo neatsitinka.

Prigaudo Adomas visokių paukščių, perduoda per tvorą. Ieva juos nupeša, su kvepiančiom žolelėm sutaiso i iškepa. Liežuvį galima nuryt. Abu šveičia iki soties. Adomas jau i Dievo prisakymą gali vykdyt, savo giminę tęst. Tik Ieva nerimsta, pagerinimų asigeidžia:
–Tu mano mielasai Adomai! Aš labai džiaugiuos, kad jau įstengi vykdyti Dievo prisakymą. Bet aš gi lieknutė, iš šonkaulio išskaptuota, tiek ten ant manęs tos minkštumos. E tu iš molio nudrėbtas, tai kai ant plikos žemės užguli, baisiai nugarą nuspaudžia. Pasdaryk tvoroj spragą, atitempk didelį aviną. Vykdyti Dievo prisakymą ant jo kailio bus vienas malonumas.

Adomas Ievą mylėjo i ja tikėt pradėjo. Tai padarė spragą, atvilko didžiausią aviną, nudyrė kailį i padarė Ievai didžiausią malonumą. Nesiskundė i pats.

Tada išmintingoji Ieva užsimanė pieno. I vėl įkalbėjo Adomą padidint tvoroje spragą, atsivest karvę, kad visą laiką būtų ne tik kas valgo, bet i kuo ažugeria.

Atsiradus rojaus tvoroj nemažai spragai, pro ją pradėjo laukan landžiot visokie gyvūlėliai. Tai, bra, pirmieji žmonės jau turėjo iki valiai visokios mėsos, pieno, visokiausių kailių pasiklot i usiklot. Ale per ilgą laiką nusbodo vien mėsiškas i pieniškas valgis. Užsimanė Ieva duonos kasdieninės.
–Eik,–sako,–Adomai, rojun, atsivesk porą arklių. Jais ne tik žemelę išpurensme i duonelės išsiauginsme, ale galėsme išjot pasjodinėt, pasaulio pamatyt. E dabar niekokių pramogų, tik valgom i Dievo prisakymą vykdom.

Šite Ievos išmintis išgelbėjo Adomą nuo bado i gražiai, nu, moksliškai sakunt, metodiškai, ne tik padarė Adomą pajėgų vykdyt Dievo prisakymą i įpratino jį vykdyt nurodymus, ale, ti anas va, i leido išjot pažint plačiojo pasaulio.

Šitą istoriją šiandien turim prismint i ja pasnaudot.
Valdžios vyrai nuo pat nepriklausomybės pradžios veda Lietuvą Europan. Pusę milijono žmonių jau išvedė, kitus da veda. Neišvestiems Lietuvoj nelengva, viskas brangsta, nieko nagalima laisvai daryt, vis reikia gaut Briuselio leidimą. Daugelis žmonių tik i dairos, kad kuo greičiau juos išvestų Europon.

Valdžią Lietuvoj reikia atiduot moterim. Jeigu Ieva sugebėjo suorganizuot Adomui sotų gyvenimą i padarė jį pajėgų vykdyt Dievo prisakymą, tai moterų valdžia nesunkiai užtikrintų visiem Lietuvos žmonėm sotų gyvenimą i likviduotų dabar sustiprėjusią veisimosi ir dauginimosi krizę. E jeigu gyventojai pageidautų, anos galėtų išvest iš tos prakeiktos Europos i nuvest Amerikon ar da toliau. 
Aba Ieva sugraužė visą išminties abuolį, e Adomui davė tik atsikųst.

              (Bus daugiau)

Panašūs straipsniai