Žurnalistas Juozas Skomskis. Gimtojo žodžio … skurdas

Taip___II.jpgTaip. Tai tikra tiesa, nes jos spindesio niekada ir nebuvo. Kas priėjo, tas ją engė, niekino, darkė. Rusai. Lenkai. Vokiečiai. O daugiausia – savieji, nes jie, kaip marškiniai, arčiausia kūno. Prieš penkiasdešimt penkerius metus pirmą kartą išlipęs iš vagono sostinės geležinkelio stotyje išgirdau: „Prasideda įsisodinimas į traukinį Vilnius–Mogyliovas…“ 

Paskui miesto laikraštyje akis užkliuvo už skelbimo: „Parsiduoda veršinga karvė…“ Na, o dabar pasiklausykite studentijos, jaunimo pramoginių radijo stočių – vis „koroče“, „tipo“, daugelis gyvena „barakuose“, laiko „egzus“, niekas niekur ir niekada neskuba, 

neina, nevažiuoja – visi vieningai „varo“; net mano kaimyno Kazlų Rūdoje penkiametis pyplys iškiša noselę pro tvoros plyšį ir teiraujasi: „Kul valai?“ Žilvinas Žvagulis dainuoja, kad kaime viskas „faina“ ir t. t.


Žmonės sako: norėdamas šunį mušti, lazdą visada rasi. Ir pačiu gūdžiausiu sovietmečiu, praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečių sandūroje, Vilniaus universiteto bei Lietuvių kalbos instituto kalbininkų dėka kilo gimtosios kalbos puoselėjimo sąjūdis, prasidėjęs nuo populiarios vidurdienio radijo laidos „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“. Vyrai kabindavo dalgius į obelis, moterys pasidėdavo grėblius ir eidavo klausytis akademiko Kazio Ulvydo. 

Tuo pat metu Lietuvos televizija, kuri dabar pažymi savo gyvavimo penkiasdešimt penkmetį, rengė laidą „Mūsų kalba“, išsilaikiusią programoje trylika metų. Jos vienas vedėjų docentas Aldonas Pupkis, šiųmetis mokslo premijos laureatas, berašąs ir sėkmingai beleidžiąs savo gimtojo krašto „Kazlų Rūdos tarmės žodyną“, sako: „Tai arėm tada Lietuvą nepailsdami, skersai išilgai…“ 

Dabar eteryje irgi nugirstame kalbos valandėlę. Tačiau čia vyrauja išmonė, „kūryba“, šnekučiuojamasi, kad būtų kuo šmaikščiau, pagaviau.  

Šou – kalnas. O svetimybių, šiukšlių ir balasto taisymų – trupinys. Jau pusmetis kaip būsimo tėviškės garbės piliečio doc. Aldono Pupkio iniciatyva įsteigtas Lietuvių kalbos draugijos Kazlų Rūdos skyrius. Tik kokios nors konkrečios veiklos rezultatų vis tebelaukiama. 


Anuo metu, kai buvo mirtinas poreikis kovoti su rusicizmais, arė nelaukdami „pagados“, dabar, užplūdus anglicizmams ir modernizmams, šiai epidemijai jau bepraryjant gimtąjį žodį, niekas negriebia jaučio už ragų. Antai „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ LTV konkurso rėmėja Vilniaus tarptautinė verslo aukštoji mokykla šalia Laisvės prospekto Spaudos rūmų savo frontono afišoje jau neturi nė vieno lietuviško žodžio…


Sąjūdžių laikai praėjo. Ir, matyt, jau negrįš niekada. Gimtoji kalba išgaruos kaip lašas ant Europos karšto akmens savųjų rankomis. Nereikės nė svetimųjų teroro. 
LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo piešinys

Panašūs straipsniai