2012-ųjų birželio trečiąją, pirmąjį mėnesio sekmadienį, vėl visa Lietuva gražiai paminėjo Tėvo dieną. Išėjusiųjų atminimui kapinėse sužibo tūkstančiai žvakelių, gyvuosius tėvus vaikai pagerbė gėlėmis ir dovanėlėmis. Ir mes, žurnalistai, tradiciškai pagerbėme savo tėvelius taip, kaip ir mamas pirmąjį gegužės sekmadienį…
Kai šios dienos išvakarėse Lietuvos radijo klausytojai eteryje telefonu nuoširdžiai pasakojo apie savo tėvus, pagalvojau: kodėl mes, spaudos, radijo ir televizijos kūrybiniai darbuotojai, ruošdami pasakojimus apie kitus, niekada neišdrįstame tarti žodį apie savus? Žinoma, gal ir neetiška, kitiems neįdomu, neturime, ką papasakoti…
Tačiau kartą, kai mano a.a. tėveliui artėjo šimtosios gimimo metinės, prieš penkerius metus vienu įkvėpimu, be papildymų, taisymų, redagavimo, parašiau „Laišką šimtamečiui…“. Šiandien Tėvo dienos proga, kadangi nė vienas kolega neatsiuntė mūsų Svetainei šventinės publikacijos, kilo mintis pateikti tą laišką, kad jis paskatintų kolegas žurnalistus kartais savo kasdieninę kūrybą skirti ir labai artimiems žmonėms, kuriems mes visada liekame skolingi…
LAIŠKAS ANAPILIN ŠIMTAMEČIUI TĖVELIUI
Lapkričio pirmoji – Visų šventųjų diena, kažkodėl tapusi ir Vėlinėmis, kai visos kapinės pražysta žiedais, kuriuos paryškina su meile ir dėkingumu uždegtos žvakelės. Ta liūdnoka pirmoji paskutinio rudens mėnesio diena yra ir mūsų nuostabaus tėvelio Cezario Mačiulio gimtadienis. Aplankę visų artimųjų kapus, su spalvinga gėlių puokšte būtinai užsukdavome į Miškinius. Visada pasveikindavome laimingą tėvelį ir pakeldavome šampano taurę už jo svajonę – sulaukti šimtojo gimtadienio, kuris šiemet ir atėjo. Tik jubiliato jau nebėra. Devyniasdešimt penktojo gimtadienio išvakarėse iškeliavo Amžinybėn. Lygiai prieš penkerius metus paliko savo gimtąjį kaimą ir ilsisi Raudondvario kalnelyje. Po Šventų mišių už tėvelio vėlę, valandėlę parymoję prie kapelio, pabūsime jo rankomis pastatytuose namuose ir prisiminisime visus iš čia Išėjusiuosius. Jeigu ne ankstyvos dukros ir sūnaus mirtys, kas tėvams buvo skaudžiausia, jie tikriausiai būtų sulaukę dar garbingesnio amžiaus.
Per keturias dešimtis žurnalistinio darbo metų teko paruošti šimtus, tūkstančius reportažų, interviu, apybraižų, apsilankyti įvairiose pasaulio valstybėse. Daug pamatyta, sutikta, patirta, ir papasakota. Apie prezidentus, kosmonautus, garsius ir eilinius Lietuvos žmones. O apie Miškinių kaimą ir jo šviesuolius, ką jau bekalbėti apie artimuosius, nė eilutės neparašiau. Ir nežinau, kodėl? Sovietiniais laikais tai buvo tabu, bet laisvoje Lietuvoje juk niekas nedraudė. Kaip ir artimiesiems žodžiu pasakyti, kokį dėkingumą jauti jiems.
Šimtojo gimtadienio išvakarėse išdrįsau parašyti tėveliui atvirą laišką ir jį atspausdinti Kauno rajono laikraštyje, kurį jis visada skaitė. Ne dėl to, kad šioje rajono redakcijoje prasidėjo mano žurnalistinis kelias, čia sutikau savo būsimąją žmoną Teklę… Tėvelis visada kartodavo: „Įdomu, kas dedasi pasaulyje, bet pirmiausia turi žinoti, kas vyksta šalia mūsų. Tik rajoniniame laikraštyje apie tai gali paskaityti…“
Nežinia, kur ta mirusiųjų dvasia gyvena. Gal šalia mūsų, gal labai toli, tačiau ji gyva. Tegul šios, apskritai pirmo ir paskutinio mano gyvenime laiško tėveliui eilutės, Vėlinių išvakarėse pasiekia ir jo šimtametę dvasią.
***
Nemačiau, Tėveli, Jūsų mamos, su gražiu Rožės vardu, kuri ir Jums išrinko Cezario vardą. Tikriausiai didžiavosi, kad visoje Kauno apskrityje, o gal ir Lietuvoje tokio vardo, kaip Raudondvario bažnyčios architekto Cezario Anikini nėra. Originali ir kūrybiška ji buvo, jeigu mano seseriai Modestos, o broliui Savero vardus pasiūlė… Jūsų tėvelį, savo senelį Joną, tikrą lietuvį su žila barzdele, lyg per rūką pamenu. Jūs vis jį prisimindavote, nes būdamas vyriausias sūnus tarp keturių vaikų, kartu ūkininkavote. Vos sulaukęs dvylikos, jau laukus arėte. Tik dėl to, kad šeimos našta ir ant Jūsų pečių gulė, tik keturias žiemas mokėtės. Bet vienuoliktoko atestato Jūs buvote vertas. Kaip kaligrafiškai rašėte, kokiais piešiniais mus džiugindavote, kaip armoniką virkdėte ir lietuviškas dainas traukėte. Stebėdavausi, kaip matematikos uždavinius mintinai sprendėte. Kai po karo šalia sodybos buvo pjautos medienos sandėlis, pamenu, akimirksniu pasakydavote, kiek tas ąžuolas ar pušis kietmetrių turi…
Pats turėdamas tik dviejų pradinės mokyklos skyrių baigimo pažymėjimą, mus vis skatinote mokytis. Su džiaugsmu sveikinote, kai visi trys įsigijome aukštojo mokslo baigimo diplomus: gydytojo, inžinieriaus, žurnalisto… Tokios šeimos anais laikais Raudondvario apylinkėje nebuvo. Žinau, kaip Jums su mamyte Monika buvo sunku, tačiau viską darėte, kad mes ne tik nebūtume alkani ir apiplyšę, bet dar ir mokytumės. Ta kolchoziška tvarka buvo tokia, kad galėjote turėti tik vieną karvę ir prieauglį. Vieną pievoje ganėte, dar dvi paslapčiom tvarte laikėte, kad pardavę pieną, varškę, grietinę mus į mokslus leistumėt.
Jūsų, kiek prisimenu, didžiausia gyvenimiška mokykla buvo Alytuje, kai dvejus metus tarnavote Ulonų pulke. Mes žiūrėdavome į tą nuotrauką, kurioje Jūs, kaimo gražuolis ant žirgo, ir klausydavomės pasakojimų. Apie Dzūkijoje ugytą drąsą, ištvermę , meilę Tėvynei ir darbui. Jūs viską mokėjote, nebuvo vyriškų ar moteriškų darbų. Kai prie namo originalų gėlyną įrengėte, kaimo moterys pavydėjo. Dar ir dabar Jūsų pasodinti bijūnai kasmet įvairiaspalviais žiedais pasipuošia.
Stebino Jūsų darbštumas, originalumas, sumanumas. Tik kaimo vyrai pykdavo, kad niekada su jais čerkelės nepakeldavote. Tikriausiai todėl, kad mes užaugę to nedarytume. Prisimenat, kaip nuo trylikos iki keturiasdešimties rūkėte. Net pats tabaką auginote. Kai mes paaugome, ne tik tabako neauginote, bet apskritai metėte rūkyt. O kai aš su broliu už kluono pirmąją cigaretę iš klevo lapų susisukau ir užsirūkiau, Jūsų botago randai ilgai nuo blauzdų neišnyko. Ir to užteko, kad niekada daugiau savęs nenuodytume. Buvote griežtas, bet teisingas. Tie Jūsų, Tėveli, gyvenimiški pavyzdžiai mus vertė galvoti. Kai bežaisdami vaikiškai apsikumščiavome, Jūs žodžiais auklėjote: „Jei šoki prieš broli, kaip kotas, atmink, vaikeli, kad likimo nebus dovanota…“ Kitą vakarą, paėmęs šluotražį, traukėt ir laužėt po vieną rykštelę. Paskui mums liepėt perlaužti surištą. Taip aiškinot, kad tik kartu mes stiprūs ir galingi.
Tais niūriais sovietiniais laikais kasmet, vasario 16-ąją palėpėje iškeldavote Lietuvos trispalvę, o vakare vėl priglusdavote prie radijo imtuvo. Per cypimus, ūžimus, visokiausius trukdžius, išgirsdavome „Amerikos balso“ žodžius, kad Lietuva vėl bus laisva. Mes netikėjom, apie tai, paparasčiausiai negalvojome, o Jūs vis sakydavot: „Aš gimiau Nepriklausomoje, ir turiu mirti Laisvoje Lietuvoje.“ Jūs pirmasis Miškinių kaime dar iki 1990-ųjų kovo 11-osios iškėlėte prie namo savo ilgai slėptą vėliavą. Dvyliką metų gyvenote su džiaugsmu ir laime, kad Jūsų viltys išsipildė – Lietuva vėl laisva. Visada turėjote svajonių ir planų
Jūs, tėvėli, dažnai rodydavote albumą su kaimiškų trobų projektais. Vis sakydavote, kai mes paaugsim visi naują namą statysim. Kai tas mažutis, senelio statytas namelis su moliu drėbta asla visai susmego, ir rodės, kad sugrius nuo už penkių metrų plentu riedančių mašinų, pasakėt: “Gana. Statom.“ Medienos turėjote, nes už tai, kad kelerius metus be atlygio dirbote sandėlininku, natūra miškų ūkis atsilygino. Ėjo 1956-ieji. Tada vienkiemyje nebuvo leidžiama statyti naujų trobesių. Valdžios paraginti kaimynai jau kėlėsi į Raudondvarį arba Didvyrius. Jūs tada piktai niurnėjot, kad čia yra tėvų ir protėvių žemė, čia ir turime gyventi… Vieną vakarą Jūs ištiesėte didžiulį vatmano lapą, kuriame su cheminiu pieštuku buvo nubraižytas gyvenamojo namo projektas. Pats, be architekto ar inžinieriaus pagalbos jį paruošėte su visiais statybiniais paskaičiavimais.
Kitą rytą mums, o paskui ir kaimynams Jūs aiškinote, kad namą kieme statote laikinai, ant kaladžių. Paskui sutvirtinsite sienojas, pakišite didžiulius rąstus, kurie taps savotiškomis rogėmis, ir namą iš Miškinių trys traktoriai „staliniecai“ nutemps į gyvenvietę. Dvejus metus su giminiaičiais statybininkais po kasdienių darbų plušote. Ir Jūsų, tėveli, namo statybos projektas, niekieno nepatvirtintas ir be leidimo – buvo įgyvendintas. Tiesa, dar be langų ir durų, kuriuos jau naujajame statinyje gamino Jūsų jaunystės draugas auksarankis stalius Antanas.
Naujo namo ant kaladžių statyba svetimiems jau tapo neįdomi, ir keliskart vizitavęs apylinkės pirmininkas pamiršo. O gal laukė, kada Jūs turėsite rajono valdžios palaimintą vietą Raudondvaryje, ir jis galės išbraukti iš Miškinių kaimo sąrašo paskutinį – Mačiulių vienkiemį. Bet Jūs kitaip buvote sumanęs. Nustebome, kai man su broliu liepėte dieną išsimiegoti, nes naktį darbas laukia… Pamenu tą šviesią gegužės naktį, kai mes trise pirmąkart pradėjome po naujuoju namu kasti pamatus. Kiek iškasę, betoną sukrėsdavom, ir lentom viską uždengdavome, kad niekas nepastebėtų. Sunku buvo, kai mums reikėjo prie pat rąstų betonuoti. Jūs atnešėte didelius medinius šaukštus su kuriais pro plyšį betoną kimšom, ir vis dairėmės, kad niekas nepamatytų. O artimiausias kaimynas Antanas, tikras politikos komentatorius, vis draugiškai perspėdavo, kad visi nepaklusnūs, į gyvenvietę nesikeliantys kolchoznikai bus išvežti. Ne, ne į Sibirą, bet į Akmenę, nes cementininkų gyvenvietėje trūko darbininkų.
Jūs, Tėveli, ir toliau savo darėte. Prieš sudėdamas duris ir langus, kiekvieną medinio rastą sunumeravote, kad netikėtai komisijai galėtute paaiškinti, kad išardęs pervešit Raudondvarin, nes nėra tokių traktorių, kurie nutemptų. Paskui vėlyvą rudenį į dar neįrengtus, be grindų kambarius, pernešėm nedidelę šeimos mantą, ir per pusdienį nugriovėme tą sutręšusį namelį. Tada Jūs šypsodamasis garsiai pasakėt:“Tegul dabar man valdžia pabučiuoja į … Neturės sąžinės, kad aš naują prie pat plentopastačiau, į palapinę išmesti apgyvendinti ar į Akmenę išsiųsti“. Buvo ramu, bet žingeidžių žmonių netrūko. Visi Jūsų namu be projeto ir leidimo statyti, stebėjosi. Dar po kelerių metų jau be baimės vienas kluoną, tvartą, lako rūsį ir virtuvę pastatėte. Viskas ir šiandien tebestovi, namas neparduotas. Jūs taip jaudinotės, kad neliks mačiulynės. Ne svetimas, o giminaitis Vilius su tokia pat kaip mūsų pavardė, šeimininkauja, lyg laukdamas Jūsų sugrįžtant. Nežinia, kas čia bus dar po dviejų dešimčių metų, nes Kauno riba jau Nevėžį pasiekė. O už penkių kilometrų nuo Kauno ir mūsų gimtinė.
Kai Jūs, Tėveli, mus palikote,( po penkių savaičių dar ir mamytę, su kuria gražiai pragyvenote net 66 metus, pas save pakvietėte) mes Jūsų garbei namą nudažėme taip, kaip norėjote. Tik vieno klevo iš tų Jūsų trijų sodintų – jau nebėra. Paseno ir neatlaikė vėtrų. Nauja karta ateina. Tik keturi anūkai, kuriems tuos 9 hektarus žemės jiems padovanojote, čia kol kas reti svečiai. Ir dažniausias svečias –vyriausias anūkas Svajūnas dar nesugalvoja, ką Jūsų gimtinėje darys. Živilė su savo vyru Aidu jau turi kuo pasidžiaugti. Ir šalia buvusią kaimynų Liutkų sodybą ne tik gražiai sutvarkė, bet ir egzotiškų medžių, krūmų pasodino. Vilma vis už Jus meldžiasi, o anūkas Nerijus, tėveli, Jūsų šimtmečio garbei tik ką anglų kalba parašytą disertaciją apgynė, Socialinių mokslų daktaru tapo ir paskirtas Tarptautinės verslo kolegijos dekanu. Jūsų džiaugsmui, ir visi anūkai aukštuosius mokslus baigė. O iš penkių proanūkių, vyriausias Justas nuo šio rudens irgi jau studentas, kuria po ketverių metų bus ir Salomėja…
Tik Jūsų žento Daniaus jau nebėra. Netikėtas autoįvykis nusinešė jo gyvybę. Ir jo mylimo anūkėlio Benedikto vos dėl netikėtos ligos neapraudojome. Didelė jo, kaip ir Augustino bei Gabijos tėvelių meilė išgelbėjo Beną, gal ir maldos padėjo. Jūs, Tėveli, niekada neleisdavote sekmadienį Šv. Mišių metu dirbti, kai atvykdavome į rudenines talkas. Pats tuo metu atsiklaupęs kambaryje, skaitydavote maldaknygę. Nuoširdus buvo Jūsų pamaldumas. Net ir tada, kai Jūs sunkiai sirgote, ir ligoninėje iš rankų nepaleisdavote rožančiaus. Kai paklausdavom, už ką meldžiatės, atsakydavote, kad už mirusiuosius ir gyvuosius. Meldėtės, su žmona, mūsų mylima mamyte Monika kartu iškeliautumėte, kad mes būtume sveiki ir laimingi. Jūsų maldos buvo išgirstos, nors mums labai skaudu buvo greitai su tėveliais atsisveikinti. Lengvas, be skaumų ir aimanų Jums abiems buvo Išėjimas. Ir vienas, ir kitas užmigote, ir neprabudote, man sėdint tomis akimirkomis prie Jūsų… Tai buvo lyg įrodymas , kad reikia prašyti Dievo, ir jis išgirs.
Nežinau, negirdėjau, ar kas nors, būdamas mirties patale, palaimintų liekančius žemėje savo artimuosius. Kai Jūs vieną sekmadienio pavakarę pasakėte, kad į ligoninę kartu pakviesčiau visus šeimos narius, nesupratau dėl ko. Kai visi sėdėjome prie Jūsų lovos, be ašarų, bet kiek virpančiu balsu pasakėte: „Turiu jus palaiminti.“ Dėjote kiekvienam ant galvos rankas ir linkėjote, tačiau ką – neprisimenu. Tokio jausmo niekada nebuvau patyręs, ir nepajusiu, nes Jūsų, Tėveli, jau nėra šalia. Po to netikėto, stebuklingo palaiminimo, praėjus vos dviem savaitėm Jūs išėjote tyliai, ramiai, švelniai. Kaip ir Mamytė, kuri buvo Jums priešingybė. Jūs griežtas, reiklus, o mamytė – atlaidi, paguodžianti, užjaučianti. Jai turėčiau parašyti dar ilgesnį ir nuoširdesnį padėkos laišką Amžinybėn. Bet dar anksti, tik po devynerių metų švęsime Jos šimtmetį. Jeigu sulauksime. Gal Dievulis panorės, kad mes anksčiau Anapilyje susitiktume. Artimųjų dvasios turi surasti viena kitą. Juk ir Vėlinės tam, kad prie kapo susitiktų gyvieji ir mirusieji.
Reikėtų, Tėveli, ne laišką Jums rašyti, bet visą Jūsų ir mielosios mamytės sunkų, bet prasmingą gyvenimą knygon sudėti, nes čia buvo tik keli epizodai. Tik vis laiko stinga, o ir labai sunku apie tuos, kurių jau nėra, rašyti. Jau dabar dėkingumo ir meilės Jums ašaros kaupiasi…
Kol esame gyvi, vienas kitam nesuspėjame pasakyti paprastų padėkos žodžių. Nešiojame gėrį širdyje, džiaugiamės, kad tokius tėvus turime, ir tylime. Jūs , mielas šimtameti Tėveli, ir kartu tenai Išėjusieji, Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis suvienykite mus čia žemėje. Atverkite mūsų sielas tikėjimui, vilčiai ir meilei, ko mums labai reikia. Tada gal ir mes be baimės , su viltim ir džiaugsmu pasitiksim savo paskutiniąją valandą, ir laimingi pradėsim dangiškąjį gyvenimą.
Ačiū, Tėveli, už viską, ką mums davėte. Kol gyvi esame, Jūs mums nemirtingas.
Jus visada prisimenantis ir labai mylintis jauniausias sūnus Vidas
Laikraštis „Naujos tėviškės žinios“ (Kaunas)
2007-ųjų lapkritis
