Šiaurės ir Vakarų Europoje siaučia negandos: Pietų Norvegijoje prilijo tiek, kad purvo nuošliaužos atkirto į Oslą vedančius kelius, paplovė pastatus, o kai kurių kempingų gyventojus teko skubiai evakuoti. Vokietijoje, užsikrėtę mirtina žarnyno bacila, jau mirė 34 žmonės, trisdešimt penkta infekcijos auka krito savo gimtojoje Švedijoje. Šiaurės Vokietijos ligoninės nebesutalpina keliolikos tūkstančių smarkiai sunegalavusiųjų.
Mes žadame patraukti gerokai piečiau, bet vos ne iki paskutinės dienos prieš kelionę nenumanom, ko užsienyje labiausiai reiktų saugotis – ispaniškų agurkų, vokiškų pupelių ar albaniškų baklažanų. Pagaliau ima aiškėti, kad šlykštusis užkratas slėpėsi Šiaurės Vokietijos ūkių ankštnių kultūrų sėklose, dar prieš dvejus metus per Belgiją ir Olandiją atkeliavusiose iš Egipto.
Šeštokų – Varšuvos traukinio „Hancza“ („Ančia“) kupė beveik visą kelią riedame vieni. Už Bialystoko vagonuose žmonių pagausėja. Šalia mūsų įsitaiso trys tarpusavy nepažįstami lenkų studentai. Priešais sėdinti rudaplaukė, ant kelių pasidėjusi kompiuterį, per ausines visą kelią klausosi muzikos. Greta klestelėjusi ilgakasė kruopščiai taisinėja kažkokį karinės – istorinės tematikos rankraštį. Gi vyrukas, truputį pamaigęs mobilųjį, snaudžia. Pamatęs, kaip susidomime nebaigtu statyti Varšuvos Liaudies stadionu, kuriame vyks penkerios 2012 metų Europos futbolo čempionato rungtynės, paaiškina, kad šioje vietoje kėpsojusios tribūnos buvo visiškai nugriautos, liko tik senieji architektūrinę vertę turintys įėjimo vartai.
Vėliau, jau išlipus centrinėje Varšuvos geležinkelio stotyje, vaikinas patikslina, kurlink pasukę rasime Romano Dmovskio žiedą – čia susikerta Jerozalimska ir Maršalkovska gatvės. Viešbučio apsauginis, vėlų vakarą atliekantis ir registratoriaus vaidmenį, suokalbiškai mirktelėjęs prisipažįsta:
– Aš ne varšuvietis, todėl sostinę galiu ir pakritikuoti. Tos išraustos ir po dvejus metus užtvertos gatvės daug ką baigia iš proto išvaryti. Negi dabar per mažai tų metro stočių?
Varšuvai skiriame visą kitą dieną. Paskutinį kartą (ne pravažiuodamas) čia lankiausi
prieš devyniolika metų. Nepasikeitęs atrodo tik Stalino lenkams „dovanotas“ kultūros ir mokslo rūmų pastatas, tiesa, dekoruotas artėjančio Europos futbolo čempionato plakatstendžiu. Aplink stypso dangoraižiniai viesšbučiai ir ofisai. Ne veltui vos išlipusi iš traukinio ir atsidūrusi Emilijos Pliater gatvėje Joana filosofiškai ištarė: „Mes – skruzdėlės dramblių pasaulyje“. Niujorke matyt būtumėm amebos banginių planetoje.
Dešimtą valandą Varšuvos karikatūrų muziejaus kasininkas pareiškia, kad ši įstaiga
nedirba. Nors čia pat kabančioje lentelėje aiškiai nurodyta, jog lankytojai pirmadieniais priimami nuo 9 iki 15 valandos… Tartum šito būtų maža, Karalių pilyje už įėjimą reikia mokėti, nors internetas trimitavo, jog pirmą savaitės dieną čia apsilankyti galima be pinigų. Kai nustebęs užsimenu apie tai kasininkei, ši ramiai atšauna, kad už dyką po pilį vaikščioti buvo galima vakar. Visiškai keista, kad šeimos bilieto kaina nurodyta ne visai šeimai, bet vienam žmogui. Už arkliais pakinkyta karieta apsuktą ratuką aplink dalį senamiesčio vadeliotojas norėtų gauti 80 zlotų. Ką gi, pramankštinsime savąsias kanopas.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje nespėjus net prisiliesti, iš lentynėlės ant grindų iškrenta trys ilgos žvakės. Jas, įmetę urnon kelis zlotus, ir uždegame. Šventovės vidus tartum užburia, kad nė nepajuntam, kaip liekam vieni. Kur dingo žmonės? Pasirodo, po dvodešimties minučių turi prasidėti Lenkijos Bachu vadinamo legendinio šios arkikatedros vargoninko Miečyslavo Suržynskio kūrinių koncertas (9 zlotai, vaikams ir jaunimui – 6; kas dešimtas bilietas – nemokamas).
Varšuvoje, bent jau centrinėje dalyje, niekur nepamatom Jono Pauliaus II paminklo, tik vieną nemažą plakatą su jo atvazidu. Gal dėl to, kad išvykdami kelionėn nuėjom jo pagerbti į Kauno Santakos parką? Tačiau Krokuvos priemiesčių gatvėje (keistas pavadinimas Varšuvoje) netikėtai sutinkam kaip iš akies luptą Sigitą Tamkevičių. Gal šis žmogus su sutana – jo jaunesnysis brolis? O gal antrininkas?
Atkreipiu dėmesų į vien po senamiesčio bažnyčias puldinėjančių italų grupelę. Kiek spėju suprasti iš jų gidų aiškinimų, pietiečius domina originalūs jų tautiečių, projektavusių šias šventyklas, sprendimai.
Iš už kampo išsliuogia keista „konstrukcija“: apie dvidešimt darželinukų, apvilktų ryškiai geltonomis kelininkų liemenėmis, iš abiejų pusių įsikibę į dešimties metrų ilgio žydrą „gyvatę“ (storą virvę) tipena paskui savo auklėtojas. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šiek tiek vyresni pypliai (maždaug pirmokai) iš paskutiniųjų stengėsi kantriai išklausyti savo tikybos mokytojo pasakojimą.
Šalia senosios gynybinės miesto sienos rymančioje ne ką jaunesnėje valgyklėlėje „Pod barbakanem“ keli drąsuoliai žvirbliai lasioja nuo stalelių trupinius, plasnoja aplink supykusią kasininkę. Paprašome trijų skirtingų sriubų, o vėliau labiausiai „vežančių“ ukrainietiškų barščių – dar vienos lėkštės. Neįtikėtina – šio delikateso puodas jau tuščias. Tikrai ne žvirbliai išlesė. Kai kitoje užeigoje, tiksliau, ledainėje užsakau meniu reklamuojamų „gofrų“ (karštų vaflių) su vyšniomis, pardavėjas ryžtingai papurto galvą. Ką gi, nėra tai nėra. Perkam kitus. Ir labai nustembam, kai po dešimties minučių gaunam kalnus vyšnių ir atsiprašymą, jog baigėsi… grietinėlė. Bet visos šitos „nedarazumenijos“ – niekis palyginti su dabitišką kaubojišką „skriblių“ užsimaukšlinusiu benamiu, kuris inspektuoja visas senamiesčio šiukšliadėžes ir tiesiai iš jų valgo. Baisu pagalvojus, kad ir „litevsky chlodnik“ (lietuviški šaltibarščiai), kurių po 8 zlotus siūlo kai kurios senamiesčio kavinės, ir mūsų už 4 zlotus valgyti ukrainietiški barščiai smirstelėjusiam Varšuvos skrybėliui yra neįperkami.
Varšuvos benamiai, kiek teko jų matyti, nėra agresyvūs. Policija juos visus, reikia manyti, pažįsta, ir yra instruktavusi, kaip elgtis su praeiviais. Nė vienas išmaldos ar cigarečių gatvėje neprašinėja. Per dvi dienas teko išvysti dvi scenas, kai įtartinai atrodantys tipai privalėjo aiškintis tvarkos saugotojams. Vieni, regis, buvo užsieniečiai.
Apžavi Varšuvos fontanai (jų pamatysi kiekviename skvere), o ypač undinėlės Turgaus aikštėje šalia renesansinių ir barokinių buvusių pirklių namų. Didinga rimtimi dvelkteli nuo karių, serginčių žuvusiųjų už Lenkiją memorialą. Įdomiai panaršom po Barbakaną (gynybinę sieną), kurios ertmės primena Gedimino ar Trakų pilį.
Netoli Karalių pilies gėlėmis, atvirukais ir įvairiais suvenyrais prekiaujanti šviesiaplaukė stengiasi suspėti aptarnauti klientus ir nemažo kiosko viduje, ir jo prieigose. Irztelėjusi dėl darbo gausos dar labiau susiraukia, kai viena mergina už gėles paduoda 100 zlotų banknotą. Mėgina vaizduoti, kad neturi grąžos. Vis dėl to padelsusi atsidaro kitą stalčių, kuriame pilna 10, 20 ir 50 zlotų banknotų. Sulaukęs savosios eilės, už atvirukus jai paduodu dvidešimt zlotų. Moteris kviečia sekti iš paskos į lauką, nes „ten – kita kasa“. Iš niekieno nesaugomos skardinės dėžutės, iki viršaus pripiltos metalinių „auksinių“ (turėtų būti kokie 200), paima šešis. Grįžta į kioską ir atsineša dar dešimt popierinių. Nežinau, kaip pasielgtų Varšuvos senamiesčio skrybėlius, bet Lietuvos didmiesčių valkatos savoje šalyje šitaip „saugomos“ dėžutės tikrai nepaliktų ilsėtis ramybėje.
Vienos įstaigos (nepamenu, kirpyklos ar drabužių parduotuvės) lange šmėžuoja plakatas – „Šiandien Madridas, o kada Varšuva?“ Suprantu, kad čia tarytum tylus raginimas nesitaikstyti su esama ekonomine Lenkijos situacija. Ispanijos sostinėje studentai ir kiti jiems prijaučiantys kelias dienas blokuoja pagrindines gatves ir reikalauja, kad vyriausybė humaniškiau spręstų susikaupusias problemas. Raginimas lenkų akis ir protus pasiekė tik po dviejų savaičių: birželio pabaigoje į Lenkijos vyriausybės kanceliarijos pastatą ėmė skrieti plastikiniai kavinių krėslai ir petardos.
Šv. Kryžiaus gatvėje mūsų dėmesį atkreipia smulkutis pusamžis akiniuotas vyriškis, invalido vežimėliu nardantis žmonių sraute ir šūkčiojantis trim kalbom. Aiškiausiai išgirstu jo šmaikštų perspėjimą: „Atention, I am a driver!“ Toks įspūdis, kad jis čia pažįsta visus, net ir užsieniečius.
(Bus daugiau)
