Skaitytojas, žiūrovas, klausytojas – štai tas pagrindinis „objektas“, kuriam privalo tarnauti žurnalistika. Ir jeigu ji bus etiška, savo pareigą atliks sąžiningai, jeigu bus ieškanti naujų temų, išraiškos formų, opiai reaguos į skaitytojų nuomonę, pageidavimus, jai niekuomet negrės Apokalipsė. Ir priešingai – pažeisdama nuostatą, kad informaciją reikia rinkti ir pateikti objektyviai, sąžiningai, skaidriai, jau turėtume suprasti kas gresia, nes turime net pasaulinėje žurnalistikoje fenomenalų atvejį – Didžiojoje Britanijoje vykusį Ruberto Murdocho skandalą. Tik todėl, kad buvo pažeistos šios nuostatos ir sukilo visuomenė, net 168 metus leistas laikraštis buvo priverstas užsidaryti!
Bet, deja… Mūsų šiuolaikinės žurnalistikos stuburą, nepaisant šių pamokamų pavyzdžių, ir toliau nuolat graužia, kartais skaudžiai žeidžia šališkos įtakos – politikų, miestelio ar miesto valdžios atstovų, leidinio savininkų nuomonė, įtakingų asmenų, verslininkų užsakomieji straipsniai. Pagaliau, pažintys… Nors tikroji tiesa dažniausiai būna kitoje barikadų pusėje. Ir ją, veidmainiškai trempiant, dar tikimąsi visuomenės pritarimo! Stebimasi, kodėl vis daugiau ir daugiau skaitytojų ar klausytojų, žiūrovų nusigręžia, kodėl mažėja leidinio tiražai. Čia reikėtų prisiminti Vytauto Didžiojo universiteto docentės, socialinių mokslų daktarės Audronės Nugaraitės pastebėjimą, kad žiniasklaida turi užsidirbti iš savo reputacijos, o ne parsiduodama.
Štai kad ir toje pačioje “Kauno dienoje“ pernai buvo atspausdinti net keli abejotino turinio ir vertės straipsniai. Vienas iš jų – „Žiegždrių medikės: T. Barštys buvo mūsų pacientas“. Autorius, matyt, ieškodamas sensacijos, ryžosi kapstytis net trisdešimties keturiasdešimties metų senumo sovietmečio psichiatrijos gydymo įstaigų archyvuose, nors to laikmečio dokumentai turi būti vertinami itin kritiškai. Jis stengėsi žūt būt įrodyti, kad tuomet ten buvo gydomas T. Barštys ir kad šiuo metu jo reikia labai saugotis. Šios publikacijos objektyvumą vertino net Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija, kuri, matyt, norėdama apginti autorių teigė, kad „… žurnalistas ir redakcija suteikė progą T. Barščiui atsakyti į klausimus ir pateikti savo poziciją, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo ruošiant publikaciją nei ją paskelbus“.
Įdomu, kam yra malonu viešai tęsti šią beprasmę diskusiją ir toliau kapstytis dvokiančiame mėšle, įrodinėti, jog tu tikrai „ne kupranugaris“? Todėl T. Barštys teisingai pasielgė iš karto po LŽS Etikos komisijos nutarimo nutraukdamas šią nieko gero nežadančią diskusiją.
Beje, šioje istorijoje buvo du frontai, iš kurių vienas stebina ir liūdina, kitas – džiugina ir teikia vilties.
Žiegždrių psichiatrijos ligoninės referentas E. Alabudra pripažino, kad tokius duomenis, kokius žurnalistui pateikė medikės, galima pateikti tik policijai ir teismui. Todėl kyla klausimas, kas privertė R. Savičienę ir M. Mateikaitienę nusižengti privataus gyvenimo neliečiamumui, sveikatos paslapties asmens duomenų apsaugos įstatymui? Pagaliau Hipokrato priesaikai, kuriai savanoriškai prisiekė tapdamos medikėmis, kad „… visą, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu (…) nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje“.
Džiugina tai, kad ši publikacija sukėlė savigarbą išsaugojusių žurnalistų pasipiktinimą, ir laikraštis išėjo be „Kauno dienos“ vyriausiosios redaktorės Jūratės Kuzmickaitės ir jos pavaduotojų Arūno Andriuškevičiaus bei Violetos Juodelienės pavardžių. Leidinį pasirašė tik „Diena media news“ vyriausiasis redaktorius Remigijus Jurgelaitis, anksčiau dirbęs Ūkio banke atstovu spaudai. O žinant, kad kaip tik tuo metu vyko žodinė konfrontacija tarp T. Barščio ir Ūkio banko investicinės grupės vadovo Vladimiro Romanovo…
Į straipsnį, išspausdintą „15 min.“ laikraštyje apie incidentą „Kauno dienoje“, reagavo apie šimtas skaitytojų. Buvo įvairių nuomonių, bet daugelis palaikė ir užjautė T. Barštį. O vienas iš komentarų tarsi apibendrino kitų nuomonę: „Labai gaila, kad „Kauno diena“ nusivažiavo iki bobiškų pletkų lygio. Užjaučiu daugelį šio leidinio žurnalistų. Gerbiu ir vertinu jų profesionalumą. Bet miestui reikia savo, tikro, kauniečių laikraščio. Kas ryšis? Galvoju, kad didžioji dabartinių prenumeratorių dalis paremtų naujoką“. Adekvačiai reagavo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Straipsnyje Kauno žurnalistų portalui šią rašliavą tiesiog įvardijo kaip „briedo žurnalistika“. („ Briedo žurnalistika. Šį kartą – „Kauno dienoje“) ir už autorių viešai atsiprašė apšmeižto žmogaus.
