Žalia rūta arba vaizdelis televizijose – ne koks…

Juozas SKOMSKIS, vilnietis žurnalistas

InfoantiS II_1.jpgNieko naujo tame televizoriaus ekrane – vaizdelis įprastas: susodina keletą žvaigždžių, na, tarkime Radžį, Bunkę, Bilevičiūtę, baleto primarijų Jušką, burleskos šokėją. Na, dar našlę Brazauskienę dėl gražumo. Ir nežinia kokios aukso prabos staiga ištryškusią garsenybę Šarkienę. Šalia įtaiso KK2, „Mano vyras gali“, „Super lt“ ir kitų žiūralų prodiuserius, dar vieną kitą kepurėtą, skrybėlėtą vakarėlių liūtą. Gali būti čia ir Šedžius, ir Šilgalis, ir Gražulis… 

Visam šiam gražumynui prieš akis – po tautos nacionalinę vertybę, pavyzdžiui, Teišerskytę, dažnai – orkestro dirigentą Katkų. O kai jau toks darželis suformuotas, galima pasiteirauti kad ir pačios iškiliausios ir, be abejonės, aukščiausiai kotiruojamos gražuolės Bunkės, kiek kainuoja jos pasirodymas prabangiame aukštuomenės vakarėlyje. Atsakymas kuklus: iki penkiolikos tūkstančių! Išsižiojate? Be reikalo. Ne už dyką. Už taip vadinamą prekinį ženklą. Kas jį turi, kieno jis gražesnis, seksualesnis ir šiaip prašmatnesnis, tuo brangesnis. 


Tad ko čia stebėtis? Tik štai nervai neišlaiko dirigentui Katkui ir jis puola aiškinti, jog jo orkestro muzikantas už koncertą gauna du šimtus litų, o jam pačiam, profesoriui, reikia plušėti keturiuose darbuose, kad sudurtų galą su galu. Negana to, pensiją bėdžiui buvo nurėžę iki trijų šimtų. Ašaros ir pasaulio pabaiga. 

Gražiojoje darželio pusėje, žinoma, šypsenų pašvaistė. O eteryje kyla baisus barnis. Mojuoja pakelti kumščiai. Griebiama už gerklių. Vos ne atlapų draskymas. 


„Valandos su Rūta“ vaizdelis – ne koks, pasak taip pat žvaigždėto Viktoro… Finalas – abipusis pareiškimas: viena pusė nesupranta kitos, ir baigtas kriukis. Ir tai – šventa tiesa. Juk žvaigždyno projektus, na, tuos, kuriuose tuokiamasi, skiriamasi, mylimasi, riejamasi, dainuojama, šokama, žiūri 95 proc. O orkestro koncerto sostinės Kongresų rūmuose arba Filharmonijoje klausosi – penki. Įkandin pirmųjų sekioja visos televizijos, visa „didžioji žurnalistika“, lįsdama po kiekviena lova ir po kiekvienu sijonu, o ten, kur groja orkestras, nė sulūžusios kameros. Tad ko jūs norite: ką daugiau perka, tą ir gaminame. Prekė aukščiau už viską. Ir peštis nėra ko. Kokia mėsa, tokia ir giesmė, – sakė vieno seno kino filmo „Dviese stotyje“ herojus. 


Kito muzikos dirigento, maestro profesoriaus Sauliaus Sondeckio, parlamentaro Česlovo Juršėno ir šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus niekada nematėme panašaus mentaliteto studijose, kur vieši nuolatinis penkiolikatūkstantinės kainos žvaigždynas… Tai jų pasaulis. Jūs, knygiai, orkestrantai, skulptoriai, mokytojai, puoselėkite savo, nors ir plačiai nematomą pasaulį. Kol dar tokį turite. Procentų skirtumas nebepalyginamas… Ir taip buvo nuo to laiko, kai Gutenbergas išrado knygą, o Stradiuvarijus padarė amžinąjį savo vardo smuiką.

Vladimiro Beresniovo piešinys „Infošou”

Panašūs straipsniai