Gediminas Jankus. Lyrinės impresijos: vilties nutvieksta kelionė

„Kauno diena”

G.Jankus II (n(_2.JPGNaujausias Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Kelionė saulės link“ – bendras Kauno ir Sankt Peteburgo kūrybinis projektas, nustebinęs idėjos vientisumu, etinėmis nuostatomis, gerumo ir vilties teigimu.

Nesivaikantys efektų

Lyriškumo ir atjautos, lengvo humoro persmelktas spektaklio turinys, padedant kūrybinės grupės profesionalumui, sušvinta ypatinga prasme. Toji prasmė, mano manymu, itin svarbi ir būtina, deja, besivaikant pigių efektų ir vienadienio populiarumo, vis retesnė scenose. Kai kurie neva scenos meistrai bando šokiruoti publiką žiaurybėmis, prievartos scenomis, banaliais, jau ne kartą matytais ir girdėtais štampais ir klišėmis. Kalbėti ar įgyvendinti kilninančią teatro misiją dabar nebemadinga arba nesugebama.

Tokiame kontekste tuo labiau vertintinas yra mūsų lėlininkų spektaklis, tą misiją teigiantis, originaliai ir neįprastai kalbantis apie dorą, kilnumą, meilę artimui, atkreipiantis dėmesį į tikrąsias vertybes.

Tiesą sakant, gan dažnai Kauno lėlių teatro pastatymai likdavo aptarimų ir analizių paraštėse, esą juk tai skiriama vaikams, vaidina lėlės, be to, dažniausiai rodomi pamokomo, didaktiško turinio, moralizuojantys reginiukai. Užmirštama svarbiausia ir prasmingiausia šio teatro misija – nuo mažumės diegti doros, kilnumo, atjautos pagrindus, suvokiamai ir įtaigiai perteikti neva paprastas gyvenimiškų situacijų istorijas, parodyti teigiamus pavyzdžius. O juk visa tai savo spektakliuose ir atskleidžia talentingi lėlių teatro aktoriai, per savo personažus kalbantys apie moralines vertybes.
Iššūkis meistriškumui
Tosios vertybės ir kilnioji misija ypatinga jėga nuskambėjo „Kelionėje saulės link“. Spektaklis itin originalus, drąsiai laužantis lėlių scenos įprastus kanonus, techniškai gan sudėtingas, reikalaujantis aktorių meistriškumo ir išradingumo. „Kelionę…“ gali žiūrėti visa šeima, ir suaugęs joje suras daugybę vertingų dalykų.

Kokie jie? Apskritai apie ką spektaklis? Manau, kad tai – lyrinių impresijų pynė, meistriškai perteiktų paprastų gyvenimo istorijų koliažas, tačiau būtent tame neva paprastume ir slypi minėtosios moralinės vertybės, kurias pamažu atskleidžia ir išaukština personažai.

Išaukštinimas – augimas. Tai pabrėžia ir spektaklio autorius ir režisierius Borisas Konstantinovas: „Eiti – tai augti… O jei dar link saulės!..“ Šio moralinio augimo, vidinės kilninančios šviesos siekė ir kiti kūrėjai iš Sankt Peterburgo – dailininkas Viktoras Antonovas, kurio sukurtas scenovaizdis ir lėlės – ypatingo meistriškumo ir režisieriaus bendraminčio pavyzdys, kompozitorius – Denisas Šadrinas.

Beje, būtent jo dėka spektaklį galima vadinti muzikiniu. Charakteringos melodijos, intarpai, specialūs efektai skamba nuolat, itin pagyvina ir pagilina veikėjų poelgius, reakcijas. Kelio, kelionės cirko traukinuku muzikinis motyvas įsimenantis, nuotaikingas.
Bene įdomiausias ir mūsų lėlių scenoje beveik nematytas metodas – tamsaus fono, „juodojo kambario“ panaudojimas. Matome apšviestas lėles, o jas vedžioja aktoriai aklinoje tamsoje, nematomi, tik šiame pastatyme itin meistriška ir išraiškinga jų rankų kalba.

Apskritai būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą. Juk kai kurioms lėlėms valdyti reikėjo dviejų trijų aktorių pastangų, ir visiška valdymo dermė, lėlės ir partnerio jutimas, nepriekaištingas charakterio atskleidimas buvo akivaizdūs. Pavyzdžiui, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero šokis ant lyno tampa vienu įtaigiausių ir įsimintiniausių. 
Visa vienijantis gėris
Taigi, toji ,regis, paprasta kelionė su keliaujančio cirko artistais tampa atskiromis lyrinėmis istorijomis. Jose personažai viduje pasikeičia, tampa geresni vieni kitiems, jautresni.

Kelionė tobulėjimo link it per didinamąjį stiklą įsižiūrint į kiekvieno veikėjo charakterį, pomėgius, silpnybes. Kiekvienam surasta taikli detalė, muzikinė repriza. Įsimena scenos lakštingala frau Morta ir Maestro didysis fokusininkas, Gorila ir Didysis dresuotojas Pedro, dvi sesutės – Eda ir Ita… Tos nepretenzingos impresijos – apie tarpusavio santykius, išsiskyrimą, vienatvę, jausmus ir visa nugalinčią meilę. Juk galų gale visos istorijos baigiasi laimingai, kartu teigiant, kad kiekvienas savyje turi gerumo, kilnumo ir atjautos.

Viso spektaklio dominantu, vienijančiu visas tas skirtingas impresijas ir personažus, tampa aktorius ir smuikininkas Darius Krapikas, kuris atlieka Gatvės muzikanto vaidmenį. Jo muzikantas – įsimintinas ir įtaigus. Toks gėrio kupinas, šviesos ir vilties nešėjas, o jo atliekamos smuiko melodijos ir improvizacijos – itin vykusios. Labai įdomios D.Krapiko scenos su lėlių personažais, tie žaismingi intarpai, tampantys naujos istorijos pradžia.
Pagrindinė misija
Šviesus, pakylėjantis spektaklis, kuriame aukščiausio lygio meistriškumą atskleidė mūsų aktoriai Jolita Ross, Indrė Taločkaitė, Karolina Žemytė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas ir Andrius Žiurauskas. Išvardijau visus vaidinančius, nes tokios dermės, susiklausymo ir profesionalumo sunku surasti. Juk dažnai matome lėlę sau, aktorių – sau, o apie režisūrą geriau patylėti. Tokio susiliejimo su savo personažais, tokio įtaigumo galėtų pasimokyti ir kai kurie kitų scenų jaunieji.

Svarbiausia, kad akivaizdus savo kilnios misijos suvokimas, akivaizdus noras diegti gėrį, dorumą ir pasiaukojimą. Lėlių teatras tęsia savo įkūrėjų Ratkevičių propaguotą moralinio autoriteto sampratą. „Kelionė saulės link“ – ne tik ypač sėkmingo kūrybinio bendradarbiavimo su talentingais rusų teatralais pavyzdys. Tai ir kilniosios teatro misijos pavyzdys.




Panašūs straipsniai