LŽS Kauno apskrities skyriaus surengtame XX Spaudos baliuje keliems Kauno apskrities žurnalistams buvo įteiktos naujos, dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos – žurnalistų poezijos rinkiniai „Šitas aidas toli girdis…“ Tai pirmoji Lietuvos žurnalistikos istorijoje žurnalistų poezijos knyga. Ne apybraižų, reportažų, interviu, straipsnių ar politinių komentarų, kaip buvo iki šiol įprasta, o… eilėraščių knyga. Sumanymas išleisti tokią netradicinę knygą subrendo ne iš karto. Bėgant metams ir vis labiau įsijaučiant į žurnalistikos erdvę, neretai pajusdavau, kad dažnas kolega neapsiriboja vien tik profesionalia veikla, neretas jų bando pabalnoti ir sparnuotą žirgą Pegasą, poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolį. Idėją išleisti žurnalistų poezijos knygą palaikė Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija. Tada ir pakvietėme kolegas žurnalistus, kuriančius ir poeziją, dalyvauti naujame projekte – žurnalistų poezijos knygos leidime. Pakvietėme visus, kam nesvetima poetinė kūryba. Ir tuos, kurie jau skelbė savo eilėraščius, ir tuos, kurie iki šiol rašė tik „į stalčių”, tačiau jau pajuto, kad galima juos paskelbti ir viešai.
Džiugu, kad į šį kvietimą atsiliepė nemažai kolegų. Aktyviai šią idėją palaikė ir LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis. Jis ne tik pasiūlė parašyti apie šį projektą Kauno žurnalistų internetinėje svetainėje, bet ir pats asmeniškai agitavo kolegas siusti savo eilėraščius į šią knygą. Pasirūpino ir neseniai, šį pavasarį mus palikusios kolegės Kristinos Čiučiulkaitės atminimo įamžinimu. V.Mačiulio iniciatyva Kauno rajoninio laikraščio redakcija parinko Anapilyn išėjusios kolegės Kristinos eilėraščių ir pateikė juos naujai knygai. Be jau minėtos K.Čiučiulkaitės į poezijos knygą pateko dar Kristina Bendžiūtė, dirbanti Raseiniuose, laikraštyje „Alio, Raseiniai“ ir du kauniečiai – Vladimiras Beresniovas ir Petras Žemkauskas.
Knygoje yra net 25 kolegų žurnalistų eilėraščiai. Įvairus jų poetinis įdirbis. Antai Vytautas Barauskas, Vladimiras Beresniovas, Jadvyga Godunavičienė, Algimantas Jasulaitis, Ipolitas Skridla, Petras Žemkauskas yra išleidę jau po keliais savo eilėraščių knygas, Algis Kusta, Laimutė Vasiliauskaitė, Jonas Vėlyvis, šių eilučių autorius – po vieną, kiti yra kai ką skelbę periodinėje spaudoje, dar kiti – tik pirmą kartą išeina į viešumą su savo eilėraščiais. Autorių geografija galėtų būti ir platesnė. Dauguma jų gyvena bei kuria Vilniuje ir Kaune. Iš Ignalinos savo eilėraščių atsiuntė Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė, iš Ukmergės – Julijonas Petronis, iš Raseinių jau minėta Kristina Bendžiūtė. Nors knygos autoriai yra įvairaus amžiaus, tačiau juos vienija vienas noras – pakilti į tą patį Parnaso kalną, simbolizuojantį poeziją Tačiau pirmiesiems bandymams tai padaryti jie ryžosi įvairiu laiku. Dažnas pradėjo kurti dar mokyklos suole. Tarp jų ir Kristina Bendžiūtė bei Kristina Čiučiulkaitė.
Kolegos žurnalistai labai skirtingai vertina savo poetinę kūrybą, savo santykį su poezija. Įvairiai juos aplanko noras vaizdžiai šnekant pajodinėti Pegasu ir pasiekti Parnaso kalno viršūnę. „Esu parašęs eilėraščių, nors šiaip nelaikau savęs poetu, nebent koks cheminis elementas ar gamtos vyksmas sujaudina. Tada ateina – gal iš kosmoso, gal iš pasąmonės – žodžiai ir rikiuojasi į eilutes.“ – sako Algis Kusta, dabar redaguojantis žurnalą „Gairės“, ir sukuria šį ketureilį: „Poezija – aikštinga ledi. / Poetas – josios kalinys. / Ji džiaugiasi ar gedi, / Tu visada – tik kankinys.“
Apie kauniečio Vladimiro Berseniovo kūrybą taikliai yra pasakęs Vaižganto premijos laureatas Juozas Kundrotas: „V. Beresniovo estetinį filosofinį turinį lemia savita, patraukli žaismė, intymus mįslingumas, originalūs sprendimai, kas jį ir išskiria iš jo kolegų rato. Ką bedarytų, daro iš širdies, profesionaliai, svariai“. „Aš manau, kad geros eilės gimsta ten, kur susilieja meninės prigimties žmogaus mąstymas ir siela – dvi nematomos, tačiau didelės, sraunios upės, kurios mūsų gyvenimo ir svajonių valtelę neša link neaprėpiamų, neištirtų ir jaudinančių tolių,“ – teigia žurnalistas ir dailininkas Albertas Vaidila.
„Rašyti eiles pradėjau šešiolikos metų, Kaune. Pirmos eilės skambėjo maždaug taip: „Sniegas ant namų stogų / Sniegas ant Laisvės alėjos / Aš vis brendu tuo sniegu / Lyg per baltas pūkuotas pievas…“ Poezija – visą mano gyvenimą buvo ir yra pastoviai šalia manęs esantis draugas, kuris visuomet pasiruošęs išklausyti. O pasipasakoti teko nemažai, juk gyvenimas pilnas įvykių, emocijų, kritimo ir pakilimo. Skaudžiai išgyvenau priverstinį išvykimą iš Lietuvos 1975 metais,“ – teigia buvęs kaunietis Arkadijus Vinokuras, vėliau ilgai gyvenęs ir kūręs Stokholme..
„Kažkoks labai žymus poetas yra pasakęs, kad kūrybai labiausiai pastūmėja nelaiminga meilė arba mirtis. Kadangi visos mano meilės buvo lamingos, o artimųjų dar nedaug teiškeliavo, tai ir mano kūryba tvenkinių neužtvenksi, – teigia raseiniškė Kristina Bendžiūtė ir priduria:- Būna, sėdžiu kokiam nuobodžiam renginy, o iš tribūnos delegatas pasmukusiais reitingais apie šviesų rytojų postringauja – žiovauti ar nosį krapštyti nepadoru, tai oriai išsitraukiu plunksnakotį ir pakramtydama dantiraščiu ketureilį išsunkiu (pasitaiko ir didesnių apimčių). Paskui draugams rodau, o šie tik galvomis linguoja. Štai dabar keletą tokių užrašų, iš darbo maldaknygės ištrauktų, paleidau į viešumą pasiganyti“.
„Sakyčiau, jog poezijos kūrybos procesas nenusakomas vienu žodžiu. Poezija turi tūkstantį vardų, arba, prisiminus Rytų išmintį – tūkstantį ir vieną naktį. O kodėl naktį, bet ne dieną? Mano atsakas būtų toks: dieną dirbame – tai proza, o naktį ilsimės – poezija. Taigi grynoji poezija ne darbas ir ne naktis, o mąstymo būsena, kada neatskiriamas esamasis laikas nuo būtojo ir būsimojo. Ir realybė suauga su nenuspėjama mistika, kur diena ir naktis tampa viena esybe…“ – mano žurnalistas, socialinių mokslų daktaras Jonas Vėlyvis.
Knyga marga autoriais, marga ir tematika. Čia yra visko. Lietuvos gamtą, jos grožį jautriai atskleidžia Teodora Amelija Baranauskienė, Vytautas Barauskas, Kristina Čiučiulkaitė, Ipolitas Skridla, Antanas Šimkūnas, Patriotiniai motyvai, kova už Lietuvos laisvę artimi Jadvygai Godunavičienei, Antanui Šimkūnui. Gimtinę, gimtąją kalbą aukština Juozas Elekšis. Filosofinį pradą plėtoja Jūratė Ablačinskaitė, Viktoro Denisenko, Albertas Vaidila, Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė. Kristina Bendžiūtė gilinasi į ekonomines problemas, mūsų būties trapumą. Arkadijus Vinokuras bando atskleisti Lietuvos žydų gyvenseną ir mąstyseną., tremtinė Jadvyga Godunavičienė – į Sibirą išvežtų lietuvių kančias ir viltį sugrįžti Tėvynėn. Su Vincu Kudirka, Justinu Marcinkevičiumi, kitais mezga dialogą Algimantas Jasulaitis. Į kūrybinį disputą su kolegomis bando įsijungti Laimutė Vasiliauskaitė, aktyviai reaguojanti į literatūrinį virsmą. Gana skausmingai sugrįžta į savo jaunystę Gediminas Skvarnavičius, Kazimieras Šiaulys. Politinės satyros ir ironijos yra Vladimiro Beresniovo, Ipolito Skridos, Jono Vėlyvio, Petro Žemkausko eilėse.
Daugeliui autorių būdingas apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, pusiausvyros, harmonijos siekimas, sąžinė, moralumas. Yra ir siekio giliau pažinti save, analizuoti savo mintis, gilintis į amžinas žmogaus problemas – gyvybę, mirtį, žmogaus vietą gamtoje, Lietuvoje, Visatoje. Autoriams, kurie orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją, būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija, didaktika. Kitiems būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas, kai įtaigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, kai interpretuojama kultūra, mitologija ar tautosaka.
Vieniems autoriams lengviau pavyksta prisijaukinti sparnuotąjį Pegasą, kitiems – sunkiau, kartais užkliūvant už nevisai vykusio ritmo ar rimo. Eilėraščių meninė vertė yra įvairi. Tačiau tai palikime paanalizuoti būsimiems šios knygos kritikams, recenzentams. Tik pastariesiems norėčiau priminti, kad visi šios knygos autoriai sau duoną užsidirba žurnalistikos erdvėje, o poezija jiems tik mielas pomėgis.
Skirtingi autoriai, nevienodas jų gyvenimo patyrimas, tematikos ir eilėdaros įvairovė, aišku, neleidžia žiūrėti į šią knygą, kaip į vienalytę, vientisą kūrybinę erdvę. Žymiai didesnis ir gilesnis pažintinis, grožinis ar emocinis efektas bus pasiektas, jei skaitytojas žiūrės į šį eilėraščių rinkinį, kaip į 25 skirtingas autorių knygeles, sudėtas po vienu viršeliu.
Knygos struktūra demokratiška, kiekvienam autoriui buvo suteiktas vienodas knygos plotas. Tik vienas kitas neišnaudojo šio limito. Autoriai publikuojami ne pagal nuopelnus ar amžių, bet abėcėlės tvarka. Kiekvienas iš jų galėjo trumpu įžanginiu žodžiu prisistatyti pats. Šia teise visi sėkmingai pasinaudojo, kiekvienas apie save pasakė, tai ką norėjo. Eilėraščiai knygoje sudėti tokia tvarka, kokią knygos sudarytojui pateikė patys autoriai.
Knyga išleista už autorių lėšas, visuomeniniais pagrindais, be atlygio. Norisi nuoširdžiai padėkoti kolegoms: žurnalistui Jonui Vėlyviui už knygos maketavimą ir dailininkui Albertui Vaidilai, sukūrusiam knygos viršelį. Nuoširdžiai dėkoju ir kolegoms Ipolitui Skridlai ir LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkui Vidui Mačiuliui, parėmusiems šios knygos leidimą finansiškai.
Paskatintas sėkmingu pirmojo žurnalistų poezijos rinkinio išleidimu nutariau išleisti dar dvi žurnalistams – poetams skirtas knygas. Pirmoji po pavadinimu (jį dar teks sukurti) turės paantraštę „Žurnalistų vieno eilėraščio knyga“. Į ją priimsime tik po vieną kolegų eilėraštį, kuris turės būti neilgas, kad tilptų į vieną ar du knygos puslapius. Be to skelbsime ir autorių nuotraukas.
Kita knyga turės paantraštę „Žurnalistų dainos“. Į ją priimsime kolegų eilėraščius, tapusius dainomis. Kartu skelbsime ir šių dainų gaidas. Kiekvienas autorius galės pateikti ne daugiau, kaip penkias savo dainas. Be to skelbsime jų nuotraukas ir trumpus prisistatymus.
Atsiliepimus apie žurnalistų poezijos knygą :Šitas aidas toli girdis…“ ir pageidavimus dalyvauti naujuose dviejų knygų projektuose galima siusti elektroniniu paštu: vzeimantas@gmail.com.
