Praėjusį šeštadienį, gegužės penktąją, kai kurie Lietuvos laikraščiai pirmąjį puslapį išleido baltą – be jokios nuotraukos, informacijos, reklamos. Tokią protesto formą kolegos sugalvojo neapsikentę nihilistinio valdžios požiūrio į spaudos laisvę, į valdžios kėsinimąsi finansinėmis priemonėmis sužlugdyti leidybos verslą, į valdžios nuolatinius pažadus, jog bus palengvinta naktinės mokesčių reformos metu spaudai užmesta keleriopa mokesčių našta. „Valdžios spardomam šuniui vis dar pavyksta išlikti sarginiu. Bet kiek tai tęsis?! Užteks. Riba“, – praradę kantrybę konstatavo laikraštininkai, tokį priekaištą valdžios veiksmams pateikę Spaudos, kalbos ir knygos atgavimo dienos išvakarėse.
Nacionalinė rajonų ir miestų leidėjų asociacija ne kartą minėtas problemas yra išsakiusi Vyriausybės atstovams, daugeliui Seimo narių. Ne kartą išplatinti motyvuoti pareiškimai, tačiau motyvuotų atsakymų nesulaukta. Ši problema išdėstyta ir praėjusiais metais vykusiame susitikime su Prezidente Dalia Grybauskaite, tačiau problemos taip ir liko kalbų bei pažadų lygmenyje. Todėl negalime nepritarti kitų periodinių leidinių leidėjų iniciatyvoms protestuoti ir reikalauti spaudos atžvilgiu Europos Sąjungoje vyraujančių standartų. Žinoma, jog kai kuriose ES šalyse PVM tarifas yra nulinis, o vidutiniškai siekia 8-9 proc. Beje, jis mažesnis ir kaimyninėse Estijoje, Lenkijoje. Gal todėl dėl didžiulio PVM nukentėjo ne tik laikraščiai, bet ir Lietuvos periodinių leidinių spaustuvės, kurios neteko klientų, pasirinkusių spausdinimą kitose šalyse, kuriose mažesni mokesčiai.
Lietuvoje spaudos situacija pastaraisiais metais tik blogėjo. To negalėjo nepajusti ir skaitytojai: padidėjusios leidinių kainos, tačiau sumažėjusi leidinių apimtis. Tikrai ne todėl, kad laikraštininkai nusprendė tinginiauti, mažiau rašyti, mažiau puslapių spausdinti, o kainas kelti ir gautą pelną šiltuose kraštuose švaistyti. Gal kokiam pilnaties paveiktam žmogeliui taip ir gali pasirodyti, tačiau kiekvienas laikraštininkas pasiryžęs dirbti dieną naktį, kad laikraštis išeitų įdomus, kad jame būtų kuo daugiau puslapių, su kuo daugiau temų ir nuomonių. Betgi dabar žurnalistika susiduria su tam tikrais apribojimais, kuriems, be abejonės, didelės įtakos turėjo ir ekonominė krizė. Ji palietė visas gyvenimo sritis, ne išimtis ir spauda.
Bet būtent krizės akivaizdoje 2009 m. pridėtinės vertės mokestis periodiniams leidiniams buvo padidintas nuo 5 proc. iki 21 proc., o honorarai pradėti prilyginti darbo užmokesčio mokestinei bazei. Niekas nesako, kad valdžia, gelbėdama valstybės biudžetą, neturėjo imtis tam tikrų ir nepopuliarių sprendimų. Tačiau spaudai užversti keleriopą mokesčių naštą vienu metu ir visuomenei iš aukštų tribūnų aiškinti, kad tokios priemonės reikalingos verslo lygiavos principui įtvirtinti – tai jau ženklas, kad valdžia buvo radusi būdą, kaip pamokyti nepaklusniuosius žiniasklaidininkus. Tiesa, vėliau atsikvošėjusi bandė skirti šiokias tokias kompensacijas PVM amortizuoti, tačiau tai buvo tik vienkartinis gerumas. Beje, dar kartą lyg ir pažeminantis – na, dejuojate, kad riečiatės į ragą, štai mes jums išmaldą ir duosime.
Negana to, kad PVM karaliavimo gadynėje laikraščiams teko susitraukti, bet praėjusiais metais Susisiekimo ministerija leido net iki 70 proc. pakelti laikraščių prenumeratos pristatymo kainas kaimiškose teritorijose. Esą taip gelbėdama nepelningai dirbantį Lietuvos paštą. Beje, tai valstybinė įmonė, ir jei mūsų valdžia suvoktų skirtumą tarp dešrelių gamybos ir laikraščių kūrybos, privalėtų susiprasti, kad žmogui skaityti vietinį laikraštį demokratinėje visuomenėje neturėtų būti prabanga. O dabar vis dar norintiems skaityti tenka laikraščio numeriu dalintis su kaimynais – vienam sunku įpirkti. O mums sunku prenumeratoriams paaiškinti, kad ne mes nuo jų paskutinį kailį diriame. Galbūt tik šiemet pakeistas Pašto įstatymas pagaliau pakeis požiūrį į spaudos leidinių platinimą kaimiškose vietovėse?
Šiemet Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime įregistruota Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Šalies vadovės nuomone, „spausdintas žodis ypač svarbus kuriant pilietišką, informuotą, analizuojančią ir demokratišką visuomenę“. Tačiau šalies vadovė atkreipia dėmesį, kad dėl finansinių sunkumų prastėja spaudos leidinių kokybė, mažėja pasitikėjimas spausdintu žodžiu, kyla grėsmė šalies žiniasklaidos nepriklausomumui, spaudos leidiniai darosi neįperkami šalies gyventojams. Pasak Prezidentės, tai blogas ženklas. Bet dabartinis Seimas, matyt, neprietaringas. Tad blogas ženklas jiems nė motais. Prisidengę įvairiais neatidėliotinais reikalais Seimo nariai iki šiol taip ir nepradėjo svarstyti Prezidentės pasiūlymo.
Daug karčių priekaištų šiandien galima pasakyti žiniasklaidai. Ne šventuolė ji, kai siekia išgyventi bet kokiomis priemonėmis. Tačiau laikraščiai renka ir analizuoja kartais nuo visuomenės slepiamus faktus, demaskuoja aplaidumą, skelbia informaciją ir, perfrazuojant prieš šimtą metų „Times“ redaktoriaus pasakytus žodžius, ją padaro visų žmonių nuosavybe. Netgi prasti laikraščiai padaro daugiau gėrio negu žalos, ko nepasakysi apie vyriausybes.
Ne dėl geresnio valgio šaukšto šiandien keliame galvas protestui. Net viešai protestuodami liekame su viltimi, jog valdžia išpildė savo priedermę demokratinėje visuomenėje suteikti galimybę rinktis skaitytojui. Juk taip prasmingai skamba nežinomo autorius mintis: „Laikraščius valdo individai ir korporacijos, o spaudos laisvė priklauso žmonėms“.
Vilija BUTKUVIENĖ
Nacionalinės rajonų ir miestų leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė,
Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys
