Lyg vinys sprintelių bateliuose
Dar ir šiandien iš atminties neišblėsęs 2005 metais liepos mėnesį Kaune vykęs Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionatas ir mūsų sprinterės Linos Grinčikaitės pasirodymas. Po šimto metrų bėgimo finalo jos neguodė per nepriklausomos Lietuvos istorija tokiose pirmenybėse iškovotas trečias sidabro medalis. „Turėjo būti auksas!“ – neslėpdama ašarų ir apmaudo buvo tvirtai įsitikinusi mergina. O reikėjo labai nedaug, kad Fortūna jai nusišypsotų – tik mažyčio, tarsi rasos lašelis, energiją ir jėgas skatinančio… Dopingo? Ne! Tai būtų nesąžininga prieš varžoves, ją tikėjusius draugus, artimuosius. Kaip, pagaliau, ir pačiai didžiuotis tokiu būdu Lietuvai padovanotu auksu?
Iš Melburne vykusio pasaulio čempionato sprinto rungtyje Simona Krupeckaitė grįžo irgi iškovojusi sidabro medalį. Ją pasveikinusi šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad: “Ši pergalė atnešė garbę ir džiaugsmą ne tik jums, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Dėkoju, kad aukščiausiais tarptautinėse sporto arenose iškovotais medaliais jau ne vienus metus įkvepiate kitus didžiuotis savo šalimi ir svariais jos sportininkų laimėjimais. Nuoširdžiai linkiu, kad ateityje nepritrūktų stiprios sveikatos ir ištvermės siekiant garbingiausių apdovanojimų“. S. Krupeckaitė Londono olimpiadoje bus vienintelė Lietuvos treko dviratininkė, o žinant, kad sportininkė pasaulio čempionatuose jau yra iškovojusi du aukso, keturis sidabro ir penkis bronzos medalius, pagrįstai galime tikėtis, kad ir Londone ji bus viena iš fovoričių.
2010 metų liepos pabaigoje Barselonoje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate mūsų atstovė Živilė Balčiūnaitė moterų rungtyje iškovojo aukso medalį! Atsistojusi ant aukščiausios pakylos ji aukštai virš galvos iškėlė auksu tviskančią taurę. Tuomet Lietuvos vardą minėjo ir tie, kurie tos Lietuvos ne tik kad gerai nepažino, bet net nežinojo, kurioje pasaulio dalyje ji yra. Ir stebėjosi – kaip tokia maža valstybė sugeba išugdyti tokius talentingus sportininkus, kaip A. Sabonį, S. Krupeckaitę, V. Alekną, o štai dabar ir Živilę Balčiūnaitę? Beje, Lietuvos vyriausybė, kaip ir kitus sportininkus, pasiekusius tokias stulbinančias pergales, tinkama įvertino ir merginos nuopelną – ji ne tik buvo paskatinta 20 tūkst. litų premija, bet ir apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Nepaprastai sunkus kilimas į Olimpą – be talento jis reikalauja begalinio ryžto, ištvermės, alinančio darbo. Ir tikėjimo, moralinio tvirtumo. Visi šie komponentai, tarsi vinys sprinterio bateliuose – jeigu kuris nors silpnas, neišlaiko jam skirto krūvio, drąsuolis gali slystelėti tiesiojoje. Ne tik kad nepasiekti finišo (užsibrėžto tikslo), bet nugarmėti net į prarają.
Šį kartą Ž. Balčiūnaitė, matyt, nusprendė surizikuoti, todėl, norėdama prisijaukinti Fortūną, pasielgė priešingai, negu L. Grinčikaitė. Ir štai daugeliui netikėtai liūdnas rezultatas – Tarptautinis sporto arbitražo teismas nusprendė, kad Živilė pagrįstai diskvalifikuota dvejiems metams dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Todėl iš jos ne tik kad atimamas Europos maratono čempionės titulas, bet mergina privalės gautus pinigus grąžinti į valstybės iždą, o Valstybinių apdovanojimų taryba greitai svarstys ar rekomenduoti Prezidentei Daliai Grybauskaitei atimti iš sportininkės prieš pusantrų metų jai irgi įteiktą ordiną.
„Liūdna – žmogus susilaužė sau gyvenimą“, – „Kauno dienos“ dienraščiui atviravo Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Klemensas Rimšelis. Jau kuris laikas Šilainių mikrorajono Baltų prospekto vieno iš devynaukščių gyventojams dideliu galvos skausmu buvo grupės jaunuolių septintame aukšte išsinuomotame bute keliamos orgijos. Jų niekas negalėjo sudrausminti – nei kaimynų daugkartinės pastabos, nei policijos įspėjimai. Ir štai vieno tokio audringo vakarėlio metu, tarp jaunų žmonių kilus konfliktui, įvyko ypač skaudi atomazga. „Nuskriaustiesiems“ į patalpas šliūkštelėjus benzino, vienas vaikinas, virtęs liepsnojančiu fakelu, nubėgęs į vonią, užduso, kiti iš degančio buto, virtusio Pragaru, tarsi tarakonai iššokinėjo pro langus. Keletas iš jų atsidūrė reanimacijoje. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras Andrius Kiuršinas pripažino, kad per savo darbo ilgametę patirtį neprisimenantis tokių skaudžių padarinių sukėlusio nusikaltimo. Mes greitai pastebime jau beveik pasiekusių išsvajotą Olimpą skaudžius kritimus arba savo nusikalstamu gyvenimu net žemėje sukėlusius Pragarą. Tuomet, negailėdami priekaištų, vykusių arba visiškai nevykusių išvadų, tiesiog iš peties talžome juos ir jų buvusią aplinką. Bet nematome arba tiesiog nenorime matyti ne šimtus, bet tūkstančius irgi jau su sulaužytais gyvenimais žmonių, parazituojančių tarp mūsų ir neturinčių prasmingo gyvenimo net vizijos. Jaunų, dar bręstančių sielų, kurių pagrindinis egzistencijos tikslas – sočiai pavalgyti ir linksmai, nerūpestingai gyventi visuomenei nieko neduodant. O nepastebime, turbūt, todėl, kad patys sukuriame tokioms tragedijoms bręsti ir įvykti palankiausią terpę.
LŽS nario, dailininko Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešiniai
