Šiuo metu visuomenėje vis daugiau diskutuojama ir mėginama objektyviai įvertinti prezidento A.Smetonos vaidmenį ir jo pasitraukimą lemtingomis 1940-ųjų birželio dienomis. „Reiškiama gana prieštaringų nuomonių, – pastebi pjesės autorius G.Jankus, – todėl ryžausi neigti sovietinės ideologijos sukurtą ir iki šiol gajų mitą, kad prezidentas tebuvo per upelį bėgantis tautą išdavęs bailys.“
Dramaturgas atidžiai gilinosi į istorijos pateikiamus faktus, perskaitė keliolika to laikotarpio veikėjų ir liudininkų knygų, atsiminimų, laiškų. Ir kuo daugiau skaitė, lygino skirtingų veikėjų memuarus, tuo daugiau ryškėjo kai kurios iki šiol nutylimos aplinkybės ir kilo vis daugiau klausimų.
„Kodėl per paskutinį Vyriausybės posėdį dauguma ministrų muistėsi nuleidę akis? Kas ir kodėl primygtinai, desperatiškai ragino A.Smetoną sugrįžti iš Kybartų, o siena buvo uždaryta prieš pat A.Smetonos akis? – daugybę klausimų sau ir kitiems užduoda G.Jankus. – Kodėl į prezidentą šauliai nukreipė savo ginklus? Kodėl Marijampolės pulkui buvo įsakyta grįžti atgalios į kareivines? Ar tik baimė dėl savo ir šeimos gyvybės lėmė A.Smetonos elgesį? Ir kas būtų nutikę, jei prezidentas būtų grįžęs į Kauną? Kokio jo parašo reikėjo sovietams? Ko gero, juo būtų pasinaudota perduodant įgaliojimus sovietų suformuotai valdžiai ir visiems laikams nebeliktų pagrindo ginčyti okupacijos.“
Ar tikrai – bėglys?
Dramos autorius remiasi prezidento A.Smetono Kybartų aktais, kuriuos jis parašė praėjus keliems mėnesiams Berne, Šveicarijoje, pažymėjęs datą – 1940 m. birželio 15 d. Pavadinimas ir data nedviprasmiškai byloja, kad šio politinio testamento nuostatos subrendo būtent Kybartuose, traukiantis iš Lietuvos.
Dramatiškas susitikimas
