2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Amerikietis įrodė: lietuvių kalba padeda įminti Europos istorijos mįsles

Artūras Jančys, lrytas.lt

DSCN9602_II.JPGJeigu Vakarų pasaulis iki Atgimimo ką nors ir žinojo apie Lietuvą, tai tik JAV gyvenančio istoriko Alfredo Ericho Senno dėka. Kaune vykusiame naujausios knygos „Lithuania In My Life“ („Lietuva mano gyvenime“) pristatyme 80-metis mokslininkas sakė, kad jo likimą su mūsų šalimi susiejo atsitiktinumas.

Tarpukariu į Kauną atvykęs šveicarų kalbininkas Alfredas Sennas prie kino teatro pamatė gražią merginą ir ėmė ją šnekinti įvairiomis kalbomis. Gražuolė atsakė tik tada, kai galantiškasis šveicaras prabilo lietuviškai. Taip susitiko būsimojo istoriko tėvai. Po kelių dešimtmečių jis išgarsino Lietuvos vardą angliškai kalbančiame pasaulyje.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) pristatyta žymaus istoriko, VDU garbės daktaro, profesoriaus A. E. Senno knyga, kurioje vienas garsiausių mūsų šalies XX a. Europos istorijos tyrinėtojų A. E. Sennas pasakoja apie tai, kaip Lietuva atsirado jo tėvo, šveicarų kalbininko Alfredo Senno, ir vėliau jo paties gyvenime.

„Didelę dalį savo ilgo gyvenimo skyriau Lietuvai, ir tik dabar pagalvojau, kodėl? Kas mane siejo su šia šalimi, kuri nėra mano gimtinė? Tik ne valstybė, su Lietuvos valstybe aš niekaip nesusijęs. Lietuvių kultūrą aš menkai tepažįstu. Nežinau lietuvių liaudies muzikos, nors ir kilusi iš Lietuvos, man motina vaikystėje dainuodavo rusiškas dainas, rusų kultūrą aš pažįstu geriau, nei lietuvių. Bet šeimoje būdavo daug kalbama lietuviškai, tėvas žavėjosi lietuvių kalba, atvykęs į Lietuvą, ją tobulai išmoko“, – apie savo pasirinkimą svarstė A.E. Sennas.

Laimėti Lietuvai išskirtinį pasaulinio garso istoriko dėmesį lėmė romantiškas atsitiktinumas. Į Lietuvą 1921 m. atvyko šveicaras A. Sennas, išmoko lietuvių kalbą, dirbo spaudos agentūroje ELTA. Prie laikinosios sostinės „Triumfo“ kino teatro jis atsitiktinai sutiko Mariją Evą Vedlugaitę, grafo Tiškevičiaus ūkvedžio dukrą.

Šveicaras ją kalbino lietuviškai, lenkiškai, vokiškai ir rusiškai. Mergina ilgai kikeno, pagaliau atsakė – lietuviškai. „Mano motina mokėjo ir vokiškai, ir lenkiškai, rusiškai. Jeigu susipažindama su tėvu ji būtų prabilusi kita kalba, ne lietuvių, aš čia nestovėčiau“, – įsitikinęs A. E. Sennas.

Lietuvių kalbos mokėjimas mišrioje tautiniu ir kultūriniu požiūriu šeimoje gimusiam mokslininkui buvo raktas, sugundęs ieškoti durų į Lietuvos istorijos paslaptis.

„ Lietuvos istorijos ėmiausi visų pirma todėl, kad supratau, jog lietuvių kalbos išmanymas ir tai, kad jau buvau studijavęs vokiečių bei rusų kalbas, man suteikia pranašumą – galėjau rasti unikalios medžiagos. Netgi mūsų amžiuje, kai kompiuteriai priverčia įvairių tautų žmones atsiduoti anglų kalbos įtakai, aš ir toliau tikiu, kad mokėti daugiau nei vieną, ypač retą kalbą yra pranašumas. Šiais laikais žmonėms vis dar tenka susidurti su kitomis kalbomis. Net Jungtinėse Valstijose manęs prašė išversti tekstą, bendrauti su lankytojais, versti teisme. Kiekviena kalba, kurią žmogus išmoksta, praplečia jo pasaulėžiūrą“, – sakė A. E. Sennas.

Dvi vyresnės Alfredo Ericho seserys gimė Kaune, jis – JAV, ten šeima persikėlė 4-jame dešimtmetyje. Mokslo keliu A.E. Sennas pasuko ne iš karto. Iš pradžių jis galvojo apie valdišką karjerą JAV, bet kelią pastojo po Antrojo pasaulinio karo, praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje Amerikoje įsigalėjęs „amerikietiškas stalinizmas“, makartizmas. JAV valdžia nenorėjo į savo politinio elito gretas įsileisti jaunuolio, turinčio giminių Sovietų Sąjungoje, okupuotoje Lietuvoje. 

Po studijų Pensilvanijos universitete A.E. Sennas parašė sensacingą ano meto Vakarų istorijos mokslo pasaulyje daktarinę disertaciją: „The Emergence of Modern Lithuania“ (Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 – 1920 m.), 1959 m. išleistas atskira knyga. Jauno istoriko triumfą pritemdė nusivylimo šešėlis: jis buvo giriamas, bet nesuprastas.

„Lietuvių emigrantai Amerikoje man dėkojo, kad pristačiau moderniąją Lietuvos istoriją angliškai kalbančiam pasauliui, bet jiems nepatiko, kaip rašau. O sovietai mane apšaukė istorijos falsifikatoriumi. Kurį laiką mečiau lietuvišką tematiką, bet vėliau mane įkalbėjo prie jos grįžti“, – prisiminė jis.

Atgimimo laikais Lietuvos istorikų Egidijaus Aleksandravičiaus ir Alfonso Eidinto pakviestas į iš okupacijos besivaduojančią Lietuvą, jis tapo 1988 – 1991 m. įvykių liudininku. A.E. Sennas tapo ir Lietuvos Antrosios respublikos gimimo metraštininku ir analitiku.

Dažnai klausiamas apie Sąjūdžio laikų idealų ir šiuolaikinės Lietuvos pilietinės visuomenės brandos ligas, A.E. Sennas teigia pastebėjęs jau labai anksti, Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje ryškėjusius visuomenės susiskaldymo požymius. Jo nuomone, krizių akivaizdoje lietuviams pravartu ieškoti atspirties taško netolimoje praeityje, kai sauja intelektualų, nors tarp jų buvo daug susikompromitavusios kompartijos narių, pradėjo veikti dykumoje, bet sukūrė laisvės oazę.

Paklaustas, ar istorikas gali būti objektyvus, dešimtmečius šiam mokslui paskyręs profesorius atsakė: „Objektyvus yra tik Dievas. Istorikas gali būti tik sąžiningas. Istorija – tai socialinė atmintis. Būtina žinoti savo ir visuomenės praeitį. Nesiryžčiau naudoti žodžio „klaidos“, nes nuomonės dėl istorinių vertinimų nuolat išsiskiria. Tačiau praeities vertinimų ir veiksmų žinojimas bei supratimas yra gyvybiškai svarbūs planuojant ateitį, nepaisant nuomonių skirtumų“.

A. E. Sennas prisipažino, kad jam, metams bėgant, vis sunkiau rasti takoskyrą tarp „grynosios praeities“ ir gyvosios istorijos.

„Mano atmintyje dar gyvi praėjusio amžiaus tarpukario kartos asmenybės. Pavyzdžiui, Vincas Krėvė, kuris mane mokė rusų kalbos. J. Stalino laikai jums jau praeitis, o man dar gyva istorija“, – kalbėjo mokslininkas.

Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, A.E. Sennas pagal metus atrodo žvaliai. Pirmadienį VDU salėje svečius sutikinėjo stovėdamas ir vaikščiodamas beveik valandą. Su juo pasisveikinančias moteris, ypač jaunesnes, galantiškai pabučiavo.

„Aš negaliu kalbėti sėdėdamas, nes užmiegu. Kartą per paskaitą sėdėdamas užmigau. O juk tą paskaitą skaičiau aš pats, nebuvau dar senas. Nuo to laiko kalbu tik stovėdamas“, – šmaikštavo savo didžiąją gyvenimo dalį XX a. Lietuvos istorijos mįslėms įminti paskyręs profesorius.

www.lrytas.lt

Nuotraukoje: A.E.Sennas ir Vytauto Didžiojo universiteto prof. Egidijus Aleksandravičius

                                                                           Modesto Patašiaus nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)