LŽS nario Algimanto Degučio tema žurnalistams: 60 metų ilgumo gyvenimo pamoka

Degutis_II.jpgMes buvome karo vaikai. Vieni, prasidėjus II pasauliniam karui jau mokėsi, kiti – nuėjo į pirmąją klasę. Tačiau ir vokiečių okupuotoje Lietuvoje prieš pamokas buvo giedama Tautinė giesmė, klasės kampe stovėjo trispalvė, kunigai mokė religijos ir maldų. 

Baigiantis karui iš įvairių mokyklų į Kauno I berniukų vidurinės mokyklos pirmąją klasę susirinko net 43 pirmokėliai. Trūko daug ko, netgi suolų, todėl teko sėdėti viename suole po tris. Tai buvo labai nepatogu, ypač viduriniam. Dabartiniai pirmokai jau nebežino kas yra “tikras” plunksnakotis, buteliukas rašalo, o tada ilgą laiką, kol atsirado vadinamieji šratinukai, visą moksleivio “amuniciją” tekdavo tampytis su savimi. Tačiau to nepastebėdavome, nes turėjome puikius mokytojus: griežtus, reiklius, bet teisingus. Tada nei mokiniai, nei tėvai net ir pagalvoti negalėdavo apie dovanas mokytojams. Gėlių puokštė klasės auklėtojui mokslo metų pradžios proga ir viskas.

Ir taip “žingsniavome” iš klasės į klasę aštuonerius metus, kol 1952 metais gavome brandos atestatus. Iš didžiulio būrio pirmokėlių beliko mūsų tik 19. Po to išsiskirstėme kas kur. Dauguma liko Kauno aukštosiose mokyklose, dviese išvažiavome į Vilnių, du – Leningradą, tačiau visi sutarėme – susitinkame po penkerių metų. Taip ir įvyko. Ir tie susitikimai tęsėsi reguliariai, o metams bėgant netgi padažnėjo.

Nors ir turime studijų draugų, šeimas, tačiau “klasiokas” yra virš visa ko. Nežinau, gal mus labai suartino tai, kad nebuvo mergaičių, nebuvo jokių didelių tarpusavio barnių, pagiežos, neapykantos, dabar taip populiarių mokyklose patyčių. Na, ir kas, kad vieniems prasčiau sekėsi sporto salėse, tačiau gerai žaidė šachmatais, kiti – muzikavo. Netgi turėjome savo himną su žodžiais, jog “žygio draugai niekada neapgauna ir neišduos niekada”.

Net ir šiandien, praėjus 60 metų ir didesnei pusei bendraklasių pasitraukus Anapilin, niekada neužmiršime savo mokytojų. Ar gi galima užmiršti matematikos mokytoją J.Banaitienę, kuri su šypsena veide parašydavo dvejetą, tačiau neslėpdavo savo pasitenkinimo, kai dvejetukininkas gaudavo penketą. Arba mokytojas A.Šimėnas, vos 160 ūgio smulkaus sudėjimo vyriškis, kuris mus mokė lietuvių ir rusų kalbų. Jį visi pravardžiuodavo “Fifka” ir tai jis žinojo, tačiau jautėme pagarbą mokytojo gilioms žinioms. Baigęs Prancūzijoje mokslus jis pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą prancūzų rašytojo Anatolio Franco kūrinius. Jis viešai klasėje tuometinio Lietuvos KGB vadovo A.Gudaičio-Gudzevičiaus romaną “Kalvio Ignoto teisybė” pavadino šlamštu. “Kiekvienas iš jūsų jau dabar galite parašyti tokią knygą. Tai ne literatūra” – sakė mums A Šimėnas. Neužmirštamas ir mūsų pirmasis auklėtojas, tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas D.Ilgūnas, beje, pragyvenęs apie 95 metus,  neseniai mirė Klaipėdoje.

O ir klasiokais galime pasigirti. Mūsų puošmena yra vienas iš lietuviško dokumentinio kino pradininkų Robertas Verba, paskutiniuoju Tarybų Lietuvos premjeru buvo Vytautas Sakalauskas, Lenino premiją už Vilniaus Ladzynų gyvenamojo kvartalo statybą gavo buvęs “Vilniaus statybos” tresto generalinis direktorius Vincas Šileika, už Lietuvos ribų garsėjo tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas Juozas Jankauskas, nemažai knygų parašė žinomas muzikologas Edmundas Gedgaudas. Visų ir nesuminėsi.

Šiais metais sukanka 60 metų, kai mums nuskambėjo paskutinis mokyklos skambutis. Ta proga vėl – dabar “Aušros”, tačiau ne berniukų, o mišrios gimnazijos patalpose – balandžio 24 d. 12 val. susitiksime su dabartiniais abiturientais. Mes juose pamatysime save, o jie mumyse – kokie bus po 60 metų…
Algimantas DEGUTIS,
 žurnalistas, buvęs XI b klasės seniūnas 

Panašūs straipsniai