2021 m. rugsėjo 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rūta Kanopkaitė. Fotografo Edmundo Katino deimantų kasyklos – gyvenimo sraute


Katinas_IIa.jpgFotomenininkų ir Žurnalistų sąjungų narys, mano ilgametis kolega Edmundas Katinas balandį švenčia savo septyniasdešimtmetį. Kauno žurnalistų bendruomenė, skaitytojai, Edmundo nuotraukų herojai jį pažįsta kaip atidų ir jautrų metraštininką. Per ilgą darbo spaudoje maratoną fotografas sukaupė pavydėtiną archyvą, kurio lobiais dosniai dalijasi ne tik su kauniečiais, bet ir su visa Lietuva.

Nuotraukos nedulka archyve 

„Trisdešimt penkerius metus išdirbau tame pačiame dienraštyje - pradėjau „Kauno tiesoje“, baigiau „Kauno dienoje“. Per tą laiką teko fotografuoti įvairiausius įvykius ir žmones. Peržiūrinėdamas savo fotoarchyvą kompiuteryje, skirsnyje „Portretai“ pamačiau, kad toje veidų galerijoje daugiausia yra kultūros žmonių, menininkų. Taip prieš keletą metų gimė virtualios parodos idėja“, - pasakoja Edmundas apie savo nuotraukų ekspoziciją, įkeltą į Kauno savivaldybės interneto tinklapį www.kaunas.lt 
Į tą parodą jis sudėjo kelerių pastarųjų metų portretus. Prieš stebėtojo akis atsiveria aštuoniasdešimt įspūdingų nuotraukų, patraukiančių ne tik garsių asmenybių charizma, bet ir išradinga kadro kompozicija, nuoširdumu, šilta nuotaika. Kiek vėliau parengė dar vieną parodą - apie Baltijos kelią, kurią galima pamatyti tame pačiame tinklapyje. 
„Toks parodos variantas - mieste naujovė. Manau, kad jis prigis, nes modernios informacinės technologijos ir fotografui, ir jo darbų žiūrovui suteikia daug laisvės, naujų galimybių“, - kalba fotografas, pats mėgstantis ir gerai išmanantis „bendravimą“ su kompiuteriais, nors yra toli gražu ne jaunuoliško amžiaus. 

Ištikimas savo braižui

Seniai, iš bendro darbo Kauno dienraštyje metų pažįstu Edmundą. Todėl žinau, kad jis išsaugojo ištikimybę savajam pasakotojo ir metraštininko braižui ne dėl konservatyvumo; tiesiog toks jo požiūris į gyvenimą ir žmones - be juodulių užaštrinimo, stebėtojo dirginimo. Fotografui nerūpi verstis per galvą „išlaužiant“ eksperimentines formas, bjaurojant portetuojamojo veidą vardan savo formalistinės idėjos, kaip mėgsta kai kurie šiuolaikiniai fotografai. Bjaurumo estetika – ne jo stilius. 
Edmundas Katinas savo nuotraukose siekia atskleisti žmonių grožį, pabrėžti kiekvieno jų unikalumą, kūrybinės profesijos niuansus, tam subtiliai pasirinkdamas atitinkamą foną, formatą. Detalės kadre tampa savotiškais slaptažodžiais. Todėl aktorei ir poetei Daivai Čepauskaitei taip tinka kukli kvapniųjų pakalnučių puokštelė rankose. Operetės primadona Danutė Dirginčiūtė artistiška ir savo namuose, kuriuos irgi gaubia teatrališkumo aura. Temperamentingas senojo Kauno paveldo gynėjas architektas Rimvydas Palys pozuoja ant apleisto geležinkelio bėgių. Skulptorius Leonardas Strioga medituoja prie degančio židinio savo dirbtuvėje, kur apie šeimininką pasakoja kiekvienas daiktas. Komedijos karalienė Regina Varnaitė, nutvieksta prožektorių, sėdi karališkame paauksuotame krėsle....

Nugalėjo fotografijos magija 

„Ar fotografuoti menininkus lengviau ar sunkiau, nei kitų profesijų žmones?“- klausiu buvusio kolegos. „Menininkai yra atviresni, ne tokie susikaustę, imlesni fotografo idėjai, kartais ir patys jų pasiūlo. Pavyzdžiui, aktoriai puikiai jaučia kadro kompoziciją, visada atsistoja ar atsisėda taip, kaip reikia“, - dalijasi pastebėjimais Edmundas. Jis sako, kad įdomu fotografuoti ir paprastus žmones, tik juos reikia ilgiau kalbinti, „atitirpinti“, įveikti nepasitikėjimą fotoobjektyvu: „Po pusvalandžio žmogus sako: gal jau užteks tų nuotraukų, pozuoti atsibodo, ir būtent tada, kai jis atsipalaiduoja, tampa tikras, nuoširdus“.
Fotografuoti buvęs panevėžietis Edmundas Katinas pradėjo jaunystėje. Tačiau fotografijai galutinai atsidėjo ne iš karto, metus studijavo tuometiniame Kauno medicinos institute. Paskui dirbo fotografu mokslinio tyrimo institute, bendradarbiavo spaudoje. Edmundo kūrybiškumas, dalykiškumas, punktualumas ir pareigingumas neliko nepastebėti, todėl jam buvo pasiūlytas etatinio fotografo darbas svarbiausiame Kauno dienraštyje. 
„Čia didesnę pusę stažo sukaupiau sovietmečiu, o beveik du dešimtmečius - atkurtos nepriklausomybės laikais. Atgimimo laikotarpis, gyvenimas po 1990-ųjų buvo labai įdomūs, audringi, jie netrukus tapo gyvąja istorija, kurios liudininkais ir kūrėjais buvome mes patys. Dalyvauti juose, fiksuoti ateičiai buvo neįkainojama dovana man kaip fotografui“, - sako Edmundas Katinas. 

Archyvaras ir... kulinaras 

Savo archyvą fotografas tvarkingai kaupia nuo 1973-iųjų. Jame - ir senų laikų negatyvai, ir skaitmeniniu fotoaparatu daryti, kompiuteryje saugomi kadrai. Namuose - nepriklausomybės laikotarpis, o senesni laikai, „užkonservuoti“ tvarkingai datuotuose vokuose su iškarpomis ir fotojuostomis, persikraustė į sūnaus Juliaus, informatikos specialisto, namus, kuriuose daugiau vietos. 
Edmundas Katinas, ir tapęs senjoru, aktyviai darbuojasi. „Aš po miestą dažnai važinėju dviračiu. Atostogauti užsienyje nemėgstu. Geriausios atostogos man - kelionės automobiliu po Lietuvą. Žinoma, su fotoaparatu, tai jau įaugę į kraują“. 
Fotografas garsėja ir tuo, kad yra geras kulinaras. „Aš, nors ir esu Katinas, skirtingai nei mano keturkojai bendravardžiai, žuvies nemėgstu“, - pajuokauja Edmundas. Jis prisipažįsta nesąs ir didelis mėsėdis. „Manau, kad man labai gerai pavyksta pagaminti virtinukus - su varškės, mėlynių įdarais. Kai į svečius atvažiuoja Julius su šeimyna, dažnai juos pavaišinu virtinukais. Šitas valgis ypač patinka ir mano anūkams Dovydui ir Medeinai. Per Kūčias ne kartą esu gaminęs barščius su ausytėmis, įdarytomis grybais. Buvo laikas, kai ir visą Kūčių, Kalėdų stalą vienas suruošdavau“, - apie asmeninio gyvenimo detales išsitaria kūrybingas ir darbštus fotografas, kurį pažįsta turbūt pusė Kauno ir bene visi miesto menininkai. 

Nuotraukoje: Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys Edmundas Katinas

                                                   TV operatoriaus Vyto Selelionio nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)