2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Pro memoriam. Rašytojas ir žurnalistas Augustinas Tamaliūnas


1._II_a.jpgPirmadienio vakarą dėl širdies smūgio staiga mirė rašytojas ir žurnalistas Augustas Tamaliūnas (1943 05 28 – 2012 03 26). 

Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdyba ir žurnalistikos senjorų klubo MES nariai skaudžios netekties valandą nuoširdžiai užjaučia velionio dukras Ernestą ir Austėją, žmoną, LŽS tarybos ir skyriaus valdybos narę, žurnalistę Birutę Bruzdžiūtę – Tamaliūnienę.


Velionio palaikai pašarvoti laidojimo namuose „Užuojauta“ (Sąjungos a. 3), karstas išnešamas  kovo mėn. 28 d. (trečiadienį) 15 val. Laidotuvės Karmėlavos kapinėse.

Iš prozininko ir poeto Augusto Tamaliūno, išleidusio daugiau 30-ties satyrinių, humoristinių, ironiškų bei lyriškų knygų, autobiografijos, rašytos 1990 m. spalio 28 d.:

„Apskritai autobiografijų rašyti nemėgstu, nors gerai suprantu, kad be šio žanro neišsiversi. Kaip ir be žodžių: gimiau, augau, mokiausi, mi...hm, migravau iš buto į butą, mindžikavau mintyse ir mitrinau plunksną.

Ne, aš dar daug ko nespėjau padaryti. Tačiau neišbarsčiau pakelėse ir tikram kariui būdingo užsispyrimo, nors kariuomenėje niekada nebuvau ir smalsuoliams visada atkirsdavau: "Kiekvieno kauniečio pareiga - išsisukti iš tarnybos tarybinėje armijoje!" Nepaisant to, lig šiol tariuosi esąs žygyje. Ir šit kodėl...Prof. Pranas Mažylis, priėmęs mane per patį rusų antlėkį ir Kauno bombardavimą 1943 metų gegužės 28-ąją, pasak mamos, tekštelėjo delnu man į dugniuką ir tarė: "Na štai, dar vienas lietuvių karys!.."

Profesoriaus žodžiai pasitvirtino. Nuo to laiko nuolat kariauju. Dažniausiai, suprantama, spaudos puslapiuose, bet ne tik...

Kariavau mokykloje, kad mums metų metais bruka į galvas TSRS istoriją, o Lietuvos praeičiai teskiria kelias pamokas, kad liepia atmintinai kalti naujųjų klasikų eilėraščius apie partiją, o Bernardą Brazdžionį, kurio knygą "Per pasaulį keliauja žmogus" turėjau ir slėpiau ant aukšto, visiškai nutyli...

Beje, universitete man kariauti neteko. Neakivaizdžiai studijuojant tam nebuvo progų. Be to, žurnalistų aplinka skatino laisvesnę mintį. Bet užtat aš kariavau visur, kur dirbau, ir gal dėl to mano darbo knygelė išsipūtė, bet man tai išėjo į naudą. Neįsivaizduoju satyriko, kuris apkerpėja vienoje vietoje. Juk kelionė - normali žmogaus būsena, ir tik bekeliaudamas sutinki daugybę žmonių, kurių pasakojimus gali sulydyti į meninę visumą.

Be abejo, kelionė nelygi kelionei. Nesu panašus į tuos, katrie dainuoja: "Moj adres - Sovetskij Sojuz!" Lig šiol visą gyvenimą praleidau viename mieste, nes iš prigimties esu namisėda ir šiek tiek paniurėlis. Kaip, tarp kitko, ir didžiuma satyrikų. Pažįstu jų nemažai, ir beveik visi - pakankamai rūškani žmonės. Bent jau ligi to laiko, kol nesėda prie vaišių stalo.

Panaši lemtis išburta ir man. Aišku kaip dieną: kartais aš irgi mėgstu smagią kompaniją, užstalės pokštus ir alaus bokalų skambesį, bet vis dėlto labiausiai gerbiu vienatvę. Tuomet arba skaitau, arba rašau, pasirinkdamas vienintelį man prieinamą kovos būdą - kūrybą, į kurią sudedu visą savo šmaikštumą. Mat literatūra man - tai ringas, kuriame partneriu pasirenku Nuobodulį. Ir jį stengiuosi nokautuoti. Arba nors laimėti kovą aiškia persvara. Jei ne - rankraštis lekia į krepšį, ir viskas prasideda iš naujo. Juoba kad nūdiena tam teikia daug galimybių. Oje, tik spėk rašyti į visų partijų, sąjungų ir draugijų spaudą!

Tarp kitko, niekada nesidomėjau nei ana, kažkada vienintele, nei kitomis partijomis, dabar dygstančiomis kaip milicininkai po muštynių. Į valdžią smelktis neturiu jokio ūpo, tad partijų rietenas, kaip satyrikui ir dera, stebiu iš šalies.

Šiaip jau pripažįstu tik vieną partiją - gerą žmoną. Tokią, vardu Birutė, prieš trejus metus ir radau. Man ši partija - pati geriausia, panaši į azartinį lošimą, kai kiekvieną kartą, kasdien einama va banque. Šioje partijoje niekada nepraloši. Aš, pavyzdžiui, kone prieš metus išlošiau dukrą Austėją. Betgi ir žmona nesijaučia pralaimėjusi. Va tokia partija man prie širdies!

Kai dėl kitų, apčiuopiamesnių faktų, tai jie atsispindi anketoje ir mano kūryboje, į kurią perkeliu ne vieną savo gyvenimo nuotrupą. Taip patogiau ir man, ir mano skaitytojui.“






Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)