PIRMIEJI BLYNAI – SVILSTELĖJĘ. Keli pastebėjimai apie žurnalą „Literatūra ir menas“

Povilas Antanas KAUNAS, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kauno apskrities skyriaus senjorų klubo MES narys

DSCN4921 II_1.JPG

Su nekantrumu laukiau pasirodant žurnalo „Literatūra ir menas“. Neabejojau, kad šešiasdešimt šeštus metus leidžiamas kultūros laikraštis, pasiryžęs tapti net savaitiniu žurnalu, dar aukščiau kilstelės reiklumo kartelę meninei kūrybai, publikuojamiems straipsniams, ne tik pagilės jų turinys, bet ir paįvairės tematika, operatyviau atsilieps į aktualiausias kultūros problemas. O jų daug ir dar vis daugėja. Neabejotinai pagerės spausdinamų nuotraukų, vaizduojamojo meno kūrinių reprodukcijų kokybė, nes anksčiau, spausdinant leidinį ant laikraštinio popieriaus, apie tai buvo galima tik pasvajoti.

 

Atkreipkime dėmesį į reklaminius leidinius. Savo net abejotinos vertės arba jau mums gerai žinomą produkciją jie taip „įvynioja“ į viršelius, titulinius puslapius, padaro tiesiog saldainiuką, todėl norom nenorom tiesiog priverčia jį paimti į rankas, pavartyti. O kaip savo „produkciją“ pateikia šis – naujasis – mūsų visų labai lauktas „Literatūra ir menas“ žurnalas?

Prieš pradėdamas reikšti savo nuomonę, noriu prisipažinti, kad ji yra ne visiškai „žmogaus iš gatvės“– mano studijas Vilniaus valstybiniame universitete palydėjo labai gerai įvertintas diplominis darbas būtent apie periodinės spaudos apipavidalinimą bei jame talpinamas iliustracijas (darbo vadovas V. Juodakis). Todėl būčiau labai laimingas, jeigu nors į keletą pastabėlių atkreips dėmesį ir šio žurnalo leidėjai. Juolab, kad vyriausiasis redaktorius K. Platelis žurnalo pirmo numerio REDAKCIJOS SKILTYJE kvietė skaitytojus: „rašyti trumpus, įžvalgius, kritiškus atsiliepimus apie mūsų publikacijas…“. Su tokiu pat prašymu į skaitytojus net pakartotinai kreipėsi ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Jūratė Visockaitė antro numerio REDAKCIJOS SKILTYJE: „Laukiame skaitytojų, suinteresuotų gerbėjų ir negerbėjų, laiškų apie kiekvieno numerio išvaizdą (…). Juk nutarėme jį valingai formuoti, norime pagaliau turėti solidų savaitinį kultūros žurnalą, padorų „Litmenį“.

Visi suprantame, kad žurnalas žengia tik pirmuosius žingsnius, kad yra dar savęs ieškojimo tiesiojoje. Jis, kaip ir daugelis kitų leidinių – jau veteranų – nori turėti savąjį „Aš“. Kad skaitytojas, dar net neperskaitęs pavadinimo, o tik iš tolo žvilgtelėjęs į viršelius, sušuktų: „Tai mano litmenis!”. Bet tai, deja, kol kas dar nėra. Tikėkimės kad bus.

Tik paėmus į rankas „naujagimį“ ir jį pasklaidžius, vizualus įspūdis – blankokas. Nėra ryškesnių akcentų, kurie sudomintų, patrauktų dėmesį. Turinyje pateikiamos temos ne pagal jų svarbumą, o eklektiškai (argi bibliografijai vieta ten, kur ji dabar talpinama?), iškraipomos rubrikos. Pvz., turinyje – „Žvilgsnis pro „Vartus“, o pateikiamame straipsnyje ši rubrika jau tampa „Vaizdas pro „Vartus“. Sąvokos „žvilgsnis“ ir „vaizdas“ savo prasme, turbūt, šiek tiek skiriasi? Bet iš eilės…

Pagrindinis kiekvieno numerio tonas – REDAKCIJOS SKILTIS. Joje perskaitai ne tik apie redakcijos užmojus, bet ir ateities planus, tolimesnę perspektyvą – ne veltui jis laikomas kolektyvo bendros nuomonės sinteze. Čia spausdinama ir to rašinio autoriaus nuotrauka Gražiai dera jos mažas formatas prie teksto skilties. (Tai daro ne vienas spaudos leidinys). Todėl čia, kadangi nuotrauka maža, pagrindinis reikalavimas – jos kokybė.

Ryški, pakankamo kontrasto Kornelijaus Platelio nuotrauka, spausdinama pirmame žurnalo numeryje. Tą patį galima pasakyti ir apie Neringos Mikalauskienės nuotrauką (Nr. 3). Bet norėtųsi išraiškingesnių, paieškant tinkamesnio rakurso, Vainiaus Bako, Gyčio Norvilo ir kitų fotografijų.

Kontrastingos savo kokybe nuotraukos, spausdinamos prie autorinių kūrinių ir straipsnių skyriuose AKTUALIJOS, VERTIMAI, PROZA, PUBLICISTIKA, ESE, DAILĖ, MUZIKA, KINAS ir kt. Taip ir norėtųsi paklausti Inesos Juzefos Janonės, ar ji patenkinta savo nuotrauka, patalpinta skyriuje PROZA? Jau nekalbu apie Danutės Gambickaitės nuotrauką prie jos straipsnio „Negerk iš balutės – ožiuku pavirsi“. Žiūrėdamas į ją net suabejoji, ar tai tikrai homo sapiens? (juodas blynas ir keletą pilkšvų dėmių).

Žurnale nemažai spausdinama vaizduojamojo meno kūrinių reprodukcijų. Reprodukuojant spalvotą darbą į juodai baltą nuotrauką, nors ji būna ir ryški, bet praranda spalvų gamos skambesį, iškraipomas autoriaus užmanymas, darbo giluminis turinys. (Eglė Vertelkaitė. Pagal J.P. Witkiną spalvotas medžio raižinys (Nr.1), Laima Drazdauskaitė „Nevėžis“ (Nr.6) ir kt. Ne ypač įspūdingai žiūrisi juodai balta iliustracija, užimdama net pusę puslapio (Egidijus Radvenskas „Tuščia lentynėlė“, „Taupyklė“ ir „Dėžė“ (Nr.3). Todėl gal reikėtų, jeigu nuotrauka tik iliustruoja tekstą, spausdinti mažesniu formatu, o jeigu ji pateikiama atskiru darbu – pateikti visą to darbo spalvų gamą. Vertėtų pagalvoti ir apie vieną kitą įkliją. Žinoma, jos pareikalaus papildomų pinigėlių, bet tai daryti siūlau dar ir todėl, kad leidinys, anot vyriausiojo redaktoriaus Kornelijaus Platelio : „gavo šiek tiek paramos iš Europos socialinio fondo ir bando ją investuoti į poligrafinę leidinio kokybę, nori kokybiškiau perteikti vaizduojamojo meno kūrinius, nes šiuolaikinė kultūra apskritai vizualėja“.

1._II.jpgIr ne tik. Spausdintas žodis (ir iliustracija), skirtingai negu radijas, televizija, net internetas turi vieną neginčijamą ir, sakyčiau, milžinišką pranašumą – išliekamąją vertę. Todėl ateinančioms kartoms archyvuose privalome palikti tik aukštos „pabos“ visą „produkciją“, tame tarpe ir vaizduojamojo meno kūrinių reprodukcijas.

Žurnalas tik 46 puslapių. O spausdina prozą, poeziją, eseistiką, publicistiką, nemažo diapazono kitus straipsnius ( rašo dailės, muzikos, kino ir kt. klausimais). Atgaivino puslapį jaunimui „AKTYVIOS JUNGTYS“. Todėl būtina pagalvoti apie vietos taupymą. O rezervų kol kas nemažai. Ar reikėtų žurnalo metrikai skirti net pusę puslapio? Nejaugi negalima ją rinkti smulkesniu, bet ryškesniu (riebesniu) šriftu? Skyriai KRONIKA, PARODOS renkami tokiu pat šriftu, kaip ir visas kitas žurnalo tekstas. Jiems skiriama kartais net du puslapiai! Gal būt ir čia tekstus reikėtų rinkti smulkesniu, bet išraiškingesniu šriftu.

Gerai, kad žurnalas reklamuoja išleistas naujas knygas. Bet reklamuoti išleistų knygų, įdedant jos viršelio reprodukciją ir net išplėstinę anotaciją, tikrai per didelė prabanga – tai būtų galima padaryti kad ir internete savo SVETAINĖJE. Tik neracionalumu reikėtų kaltinti redakciją vienam kryžiažodžiui skiriant net puslapį! (Nr. 3).

Vasario pirmoje pusėje Lietuvos mokslų akademijoje buvo pristatyta akademiko profesoriaus Jono Grigo knyga „Kiek trunka sekundė“ (Apie tai plačiai rašė ir interneto portalas „Delfi“). Kalbėdamas apie mokslinį pasaulio pažinimo metodą, mokslo santykį su kultūra, menu, morale, etika ir tikėjimu, jis akcentavo, kad reikia siekti mokslo žinių, mąstyti, o ne painioti mokslo su pseudo mokslu. Tuo tarpu „… iš Lietuvos žiniasklaidos užsieniečiui gali susidaryti įspūdis, kad XXI amžiuje Europos centre gimsta nauja keista civilizacija. Viena vertus, ji naudojasi pažangiausiais XX amžiaus mokslo ir technologijų laimėjimais, antra vertus – čia klesti viduramžių pasaulėžiūra, ideologija ir antimokslas – astrologų, ekstrasensų, magų, burtininkų ir raganų pranašystės“ . Todėl stebina, kad mūsų kultūros žurnalas antikultūros propagandai irgi atiduoda duoklę – spausdina astrologų sudarytus horoskopus!

Tikintis, kad “naujagimis” netrukus tikrai taps mūsų kultūrinės spaudos flagmanu, bet matant pačių redakcijos darbuotojų nesusikalbėjimą, truputį liūdna ir kelia kai kurių abejonių. Štai, atsakinga už grožinę literatūrą ir literatūros kritiką(!) Neringa Mikalauskienė REDAKCIJOS SKILTYJE (Nr.3) rašo: „O „Nemunas“…Gerai, kad jis yra toks, koks yra – jį vartant susidaro įspūdis, kad sentencija „grožis išgelbės pasaulį“ dar nemirė“. Ji net leidžia sau pasvajoti, kad „…savo kultūrinius leidinius (ne tik priedus!) turėtų bent jau didieji Lietuvos miestai – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys…“. O prisimindama almanachą „Baltija“, Deltuvos kultūros almanachą „Eskizai“, aukštaičių ir žemaičių almanachą „Atokios stotys“ tikisi, kad „…tos mažos salelės – kultūros leidiniai, kurių kiekvienas kažkam yra namai – gyvuos ir išlaikys savo veidą, kad visi kultūros leidiniai – mažos salelės – susijungs į vieną Salyną. Linkiu joms pirmiausia išlaikyti savitumą ir stiprinti pajėgas – ne sienoms statyti, o tiltams tiesti“.

Ji, kaip grožinės literatūros ir literatūros kritikos kuratorė „naujagimyje“, puikiai supranta, kad šiuolaikiniame ekonomikos (ir ne tik!) nuosmukyje išgyventi galima tik susivienijus, tik vieni kitiems draugiškai „tiesiant tiltus“. Tuo tarpu vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, teatro kino, kuratorė REDAKCIJOS SKILTYJE (Nr.2) mano kitaip: „Kai tik paimu į rankas gliancinį savaitraštį „Nemunas“, vis smarkiau atvimpa žiauna. Gal tiksliai žmonės sako, kad Kaunas yra Kaunas, ir nieko prie šio lėkšto lėkštumo nebepridėsi (…). Čia likęs tik “…jaunas genijus Jakučiūnas, kuris staiga numojo ranka (simptomiška!) ir ėmė rašyti savo skiltis kaip Nejakučiūnas, kaip tipinis lėkštutinis kaunietis (…) ką jau šnekėti apie pagrindinio ešelono apžvalgininkus. Esu tikra, niekas iš šio savaitraščio ekspertų-rėmėjų (po savivaldybės ir kelių fondų ženkliukais metrikoje slepiasi konkretūs išsilavinę žmonės) jo neskaito, į vienintelį gražiai atspaustą viršelį gal tik pažiūri, bet – negi gaila? (…). Tačiau skaudžiausia, kad į tokį kultūros leidinį – į „Nemuną“(…) nekreipia dėmesio patys kultūros žmonės. Tiesiog nurašo jį“ .

J.Visockaitė duoda aiškiai suprasti – būtų labai gerai, kad ši salelė kuo greičiau prasmegtų recesijos blaškančiame ekonomikos vandenyne. O po to? Gal kita… Ir liktų viešpatauti tik „Literatūrmenis“ su savo vienintele nuomone! Ir liktų mūsų kultūros horizonte, kaip teigė vienas poetų, sovietinės „gerovės“ propaguotojų: „viena partija, viena tiesa“. Bet, paskandinęs kultūros saleles, ar išliktų ir mūsų flagmanas?

Tiesa, J. Visockaitė teigia, kad nors rašo REDAKCIJOS SKILTYJE, bet išsako tik savo nuomonę, redakcijos nuomonė gali ir nesutapti. Kam apgaudinėti save ir skaitytojus, rizikuoti, kad daugelio būsi tiesiog nesuprastas, nes šiandieną, tai išgirdęs, net septintos klasės moksleivis pasakys: “Redakcijos skiltis – tai kolektyvinė redakcijos nuomonė. Todėl, teta, nekabinkit mums už ausų makaronų“.

Beje, J. Visockaitę labai erzina baltas, net „glencinis“, popierius, ant kokio spausdinamas „Nemunas“. Kodėl nemuniečiai tokį popierių pasirinko, gali paaiškinti kad ir vasario viduryje „Kauno dienoje“ publikuotas straipsnis „Kodėl zebras dryžuotas: nauja versija“. Cituoju tik dalį vienos pastraipos:“ Nuo balto plauko atspindima šviesa neskyla(…). Neskilusios šviesios bangos keliauja bet kokia kryptimi ir yra ne tokios patrauklios parazitams“.

Deja…

Panašūs straipsniai