Kai varpų dūžiai sutampa su širdies… Nauja knyga “Varpai: istorija, autoriai, akcentai”

Loreta JASTRAMSKIENĖ, savaitraštis

Varpai_II.jpgŠiauliuose leidžiamo literatūrinio almanacho „Varpai“ redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius skaitytojus sudomino nauja knyga „Varpai: istorija, autoriai, akcentai“. Ji skirta „Varpų“ septyniasdešimtmečiui, jų sumanytojui Algirdui Juliui Greimui ir pirmajam redaktoriui Kaziui Jankauskui. Knygoje – istorija, prasidėjusi A. J. Greimo laišku, ir visa, kas nutiko vėliau: nuo sumanymo 1942-aisiais iki 2011-ųjų almanacho leidybos metų, bylojančių apie margaspalvį „Varpų“ gyvenimą su autoriais, kūriniais ir redaktoriais, lietuvių kultūros ir literatūros sargais.

Prieš septyniasdešimt metų, 1942-ųjų gruodžio 20 d., A. J. Greimo rašytas laiškas prozininkui K. Jankauskui šiandien saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Jis – apie naują leidinį, pavadintą almanachu „Varpai“, jo idėją ir įkūnijimą. Norintiesiems pamatyti ir perskaityti laišką dabar jau nebūtina vykti į muziejų: jis publikuojamas šioje knygoje. Kaip ir daugelis laiškų, prisiminimų, humoristinių pastebėjimų ne vien apie literatūros ratilų sklaidą.

Visiems, galintiems save pavadinti šių laikų varpininkais, gerai žinoma istorija, kai 1943-1944 m. Šiauliuose leisti „Varpai“ atgimė 1988-aisiais. Tada rašytojas ir žurnalistas L. Peleckis-Kaktavičius apsilankė pas pirmąjį redaktorių K. Jankauską ir išgirdo ,,paraginimą: „Atnaujink „Varpus“.“ Tam pritarė ir Paryžiuje gyvenęs A. J. Greimas. Dabar jau turime ir minėtą, gausiai iliustruotą knygą „Varpai: istorija, autoriai, akcentai“. Jos skaitytojai galėtų pajusti tai, ko linkėjo K. Jankauskas ir L. Peleckis-Kaktavičius – akimirkų, kai varpų dūžiai sutampa su širdies. Knygos sudarytojas pratarmėje primena, jog tokią valandėlę patiriami šviesiausi jausmai.

Pirmo ir antro kvėpavimų vienovė

„Niekados neklausk, kam skambina varpai, – jie skamba tau.“ Šie žodžiai priklauso ne Ernestui Hemingway’ui, nors žinomi kaip jo romano moto. Almanacho „Varpai“ leidėjai knygoje cituoja juos ir primena, jog šiems žodžiams beveik keturi šimtai metų, o jų autorystė priklauso poetui ir dvasininkui Johnui Donne’ui. Sparnuotas posakis buvo artimas ir pirmajam „Varpų“ redaktoriui K. Jankauskui, rašiusiam: „(…) Dirbome tiems, kurie žino, kad literatūra formuoja gyvenimą; dirbome tiems, kuriuos literatūra brandina ir svaigina. Mūsų programa? Tat ir visa programa! Ji girdėti ir jausti skambėjime šio almanacho vardu „Varpai“ (…).“

Knygoje apie „Varpus“ rasime daugumą XX a. ir XXI a. pradžios lietuvių literatūros proceso dalyvių. Penkiuose skyriuose – „Gera mintis, pone Greimai“, „Po 45 metų“, „Antrasis kvėpavimas“, „Su „Varpais“ – į Europą“, „Laureatai ir prizininkai“ – išguldyta daug prisiminimų, straipsnių, studijų, laiškų, nuotraukų. Jie patrauklūs, skaitytojų nevargina tekstai-paklodės, pateikiami istorinių įvykių aprašymai, tai, ką spauda per pastaruosius dvidešimt dvejus metus rašė apie „Varpus“.

Leidinio puslapiai panašūs į iki ir po Nepriklausomybės atkūrimo buvusių ir esančių Lietuvos kūrėjų susitikimo vietą. Iš nuotraukų į skaitytoją žvelgia tie, kurių jau nebėra: poetas Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas, rašytojas Jurgis Kunčinas su „Varpų“ prizais dviračiais. Kitoje nuotraukoje prie Rašytojų sąjungos pastato su dviračiais išsirikiavę 1998 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatai Petras Dirgėla, Viktorija Daujotytė, Kornelijus Platelis.

Varpai_2_II.jpgJau trečią dešimtmetį redaktorius Leonas su žmona Silvija į „Varpų“ vakarus Vilniuje, Rašytojų sąjungos salėje, sukviečia neabejingus šiam leidiniui ir Lietuvos kultūrai menininkus. Salė tuomet pakvimpa lietuvišku šokoladu (rėmėjų dovanos laureatams ir prizininkams). Kritikai vertina almanacho darbus, autorių kūrybą. Dabar jų recenzijas, apžvalgas, ištrauką iš Vilniaus pedagoginio universiteto absolventės Neringos Čepkauskienės bakalauro darbo „Almanacho „Varpai“ vaidmuo literatūros periodikoje“, kitų žanrų kūrinių galima rasti vienoje knygoje. Kartu su paaiškinimais ir mįslėmis, tokiomis kaip buvusio LRS pirmininko laiškas „Varpų“ redaktoriui: „Marcelijus dviračiu važinėtų, Aido batų numeris 44,5. Tik mudu suprastume, kas čia parašyta. Valentinas Sventickas, 1997 m. kovo 18 d.“

Kvietimas skambinti ir girdėti

„Varpų“ redaktoriaus sugebėjimas pritraukti vis naujų žmonių, suburti kūrėjus – vidinės kultūros ir mokėjimo bendrauti ženklas. Bendrauti ta kalba, kuri retai vartojama kasdienybėje, tačiau apie kurią dažnas svajojame gavę įprastą, jau nuostabos nekeliantį niuksą.

Knygos sudarytojai naują „Varpų“ metraštį baigia tradiciniu linkėjimu, įrašytu antrajame viršelyje: „Jau trečią dešimtmetį literatūrinius vakarus, skirtus naujiems almanacho numeriams, užbaigiame daugiaprasmiais žodžiais: „Tegu skamba „Varpai“. Taip tariame atsisveikindami iki kito susitikimo. Ir kai tas palinkėjimas (autoriams, gerbėjams, bičiuliams, sau) išsipildo, jį pakartojame taip pat nuoširdžiai ir šiltai, lyg darytume tai pirmą kartą.“

Ko palinkėti leidėjams?

Karo metu gimusiam, taikos metu atkurtam almanachui bene geriausias palinkėjimas – būti tiek, kiek gyvuoja poeto ir dvasininko J. Donne’o posakis apie varpus, skambančius visiems.

Nuotraukose: Naujos knygos viršelis; Pirmasis ir antrasis „Varpų“ redaktoriai – Kazys Jankauskas ir Leonas Peleckis-Kaktavičius. Fotografuota žurnalo „Nemunas“ reakcijoje. Tądien (1993 m. vasario 23 d.) K. Jankauskui buvo įteiktas jubiliejinis „Varpų“ numeris.

Panašūs straipsniai