Atvykus į Zanką, kaimelį šalia Balatono ežero, tenka ilgai aiškinti vaikų ir jaunimo centro administratoriui, kad jam ar jo kolegai prieš porą dienų skambino iš Budapešto Vaci gatvės viešbučio. Aš atseit privaląs turėti kvitelį, jog iš anksto sumokėjau internetu. Niekas nieko nežino, tačiau mano pašnekovas nežiniukas iškilmingai pareiškia, kad kaip tik vienai nakčiai yra likęs vienintelis mano pageidaujamas fligelis „žieminiame“ korpuse. Nuo kitos dienos esą prasidedąs tikrasis sezonas ir viskas būsią užimta. Ak, kaip mums pasisekė, tartum naivuolėms lietuvaitėms siuvėjoms, susiruošusioms vergauti sukto plauko Turkijos darbdaviams!
Iš kur tas vengrų noras sakyti netiesą, sureikšminti kiekvieną smulkmeną arba psimesti nieko nežinančiais? Gal nuo karų su turkais arba austrais laikų? Kodėl jie taip nepasitiki atvykėliais iš svečios šalies, kodėl jiems, priešingai nei lenkams, nepakanka telefono skambučio? Ar tą jų polinkį subtiliai sukčiauti iš tiesų lemia žilos senovės nuoskaudos? Mano niūrokos abejonės administratoriaus žodžių nuoširdumu pasitvirtina – apsigyvename vienui vieni tuščiame trijų aukštų pastate su kokiais šešiasdešimt numerių. Ne, aš esu visiškas durnius. Arba Alzheimerio auka: man pakako dvejų metų, kad užmirščiau, dėl ko mitinguotojai Budapešto centre (jau įsibėgėjus dvidešimt pirmajam amžiui) padeginėjo barikadas, daužė automobilių langus ir mėtė akmenis bei butelius į policininkus. Jie siautėjo, nes apsimelavo…pats premjeras socialistas Ferencas Djurkšanis. Susitvardau, suskaičiuoju iki dešimt. Viskas. Grindinio akmenų nelupsiu.
Kulniuodami Balatono link, pakeliui sutinkame asfaltu ropojantį balinį vėžlį, gatvę perbėga du vienas kitą besivaikantys šermuonėliai. Tačiau ežeras nuvilia: vanduo pilkšvai baltas, tarsi iš apipelijusio čiaupo prileistas, virš jo nuo supuvusių žolių net pučiant vėjui sklando tūkstančiai smulkių uodelių. Dugnas bent jau prie kranto nusėstas plytgaliais ir kažkokiomis betoninėmis nuolaužomis. Nejaugi didžiausias pokuministinės Europos ežeras tėra Budapešto nutekamųjų vandenų kaupykla? Giliau bristi ir maudytis nesiryžtame, nors vanduo įšilęs iki 21 laipsnio.
Netoliese dunksančios kalvos vaizdas labai primena Nidos Parnidžio kopą, tik visiškai apaugusią mišku. Panaši į nidiškę ir jachtų prieplauka su dviem molais. Tik anapus vandens pūpso Tichanio pusiasalio krantas. Netraukia užeiti į šalia jachtklubo kiurksančią apšiurusią kavinę. Visi statiniai primena socialistinius laikus ir nereikia labai spausti vaizduotės, kad mintyse pamatytum aplink bėgiojančius tarybinių vaikų tuntus. Vakare dideliame hole vieni žiūrime Konfederacijų taurę. N. Zelandija – PAR po pirmojo kėlinio – 0:1.
… Birželio 18 – oji įsiminė kaip nesibaigiančio važiavimo diena. Nors įveikėme tik 296 kilometrus nuo Zankos iki Meziokiovešdo, vėl teko pervažiuoti nepaleidžiančio iš smogiškojo savo glėbio Budapešto centrą. Prieš jį laiku nepasisukom į 5 – ąjį kelią, iš kurio tikriausiai galima pasiekti ketvirtąjį, o vėliau ir mums reikalingąjį trečiąjį. Nors gatvės ir tiltai jau pažįstami, teko gerokai nubaubti į priekį, kol pavyko rasti posūkį, vedantį ant Erzebetos (Elžbietos) tilto. Nuo jo teliko vienintelė problema – automobilių spūstys. Jas lemia ne tik automobilių gausa, bet ir gatvių remontas.
Kai pagaliau išsprūstame iš Budapešto priemiesčių asfaltbetonio džiunglių, prasideda pakelės „ramunėlių“ paradas. Šį kartą jos ne tik geltonkasės, bet ir juočkės, įsispraudusios į keturiais numeriais per ankštus „kombinukus“ ir „papinykus“, o viena šalia kelio stypso atsukusi keliauninkams neliesą „stringuotą“ pasturgalį. Nuo Djondjošo iki Kapolnos suskaičiuoju trylika mergužėlių, vėliau iki Meziokiovešdo – dar dvi. Niekur daugiau Vengrijos pakelėse jų nemačiau. Nebelieka jokių abejonių, kam jos save skiria.
Meziokiovešde apsigyvename šalia didelio terminių baseinų komplekso, pastate tarp stovyklaujančių vaikų. Iki 21.30 mokinukai klega, lauke žaidžia tinklinį, tačiau vėliau, nuaidėjus vadovo komandai, įsivyrauja tyla. Ne iš karto galiu užmigti, nes nejučia imu lyginti Meziokiovešdo (Vespremo, Egerio etc.) ir Budapešto kainas, žmonių bendravimą, požiūrį į užsieniečius. Beveik viskas sostinės nenaudai. Už šią nakvynę sumokėjome beveik trigubai mažiau nei Pešte, be to, turime atskirą dušą ir tualetą, holą su televizoriumi ir dar tris penkiaviečius – septynviečius kambarius, kuriuose niekas negyvena. Nei stovyklos valgyklos šefė, kuri davė raktus, nei mergina, kuri mus palydėjo iki kambarių, nemokėjo jokios užsienio kalbos, tačiau vienas kitą supratome geriau negu Budapešto atveju.
Prabudę po septynių, nedelsdami išsiruošiam į baseiną. Jau iš tolo pastebim, kokiais būriais žmonės plūsta gaivintis. Užrašai vengrų, vokiečių ir lenkų kalbomis išduoda, kas čia dažniausiai lankosi. Įvairių temperatūrų (37, 31, 28) vandens rezervuarai sutalpina kone trečdalį Dmitrijaus Mendelejevo lentelės. Magnis, kalcis, kalis, jodas, siera, įvairūs mineralai ir sulfitai. Šleikštokas kvapas nebeerzina, kai panirus po kelių minučių apima svaigi palaima, o sopantis kūnas tartum atsiskiria nuo tavęs. Kai nusibosta šiluma, puolame į jau atrodantį ledinį (nors jame – 20 laipsnių) baseiną su kaskadomis ir povandeninėmis srovėmis.
Labiausiai gaila, kad jau beveik dešimta valanda, o iki sutemstant turim įveikti likusią Vengrijos dalį, kirsti Slovakiją ir atsidurti Lenkijos Žešuve. Baseino lankytojus prajuokina mano grandinėlė, nuo cheminių elementų iš sidabrinės pavirtusi purvinai auksine.
Miškolce – sunkiai pakeliamas karštis, vaikščioti įmanoma tik pavėsinėmis gatvių pusėmis. Miestas pasipuošęs, gražiausiose senamiesčio vietose baigiamos įrenginėti lauko scenos tarptautiniam klasikinės muzikos festivaliui. Maloniai nuteikia antikvarinė „Shanon pub“ aplinka. Tačiau čia nusprendžiam paragauti ne airiško, bet vietinio maisto. Vengriški koldūnai visai neprimena mūsiškių, rusiškų ar slovakiškų. Pavadinčiau juos skryliais su skystu sūriu, spirgais ir grietine. Išvažiuojant iš Miškolco, trečio pagal gyventojų skaičių Vengrijos miesto, tenka papildomai paprakaituoti „kamštyje“. Gal apsvaigę nuo kaitros, o gal dėl kitų priežasčių savo automobilius vienas į kitą sugurino net keturi vairuotojai.
Slovakijos Košicė kažkada priklausė Austro – Vengrijai, todėl turi ir kitą pavadinimą. Laimė, vengrai, nurodydami kryptį bei kelio numerį, tuo nepiktnaudžiauja, visur užrašo ir įprastinį, ir savąjį variantą. Kertu Vengrijos – Slovakijos sieną apimtas dvejopų jausmų. Kažkodėl atrodo, kad į Budapeštą niekuomet nebenorėsiu grįžti, tačiau į likusią Vengrijos dalį – labai trauks. Tikrai žinau tik viena – per keturias dienas neįmanoma nusipiešti visaverčio šalies vaizdo.
Košicė irgi intensyviai ruošiasi tą patį vakarą prasidėsiančiam festivaliui, tik ne muzikos, o teatro. Montuojamos kelios scenos miesto centre, senamiestyje. Prie bažnyčios į sieną atremtos krepšinio vidurio puolėjų ūgio skulptūriškos lėlės, kurios irgi dalyvaus šventėje. Visiškai įsijausti į slovakų dvasingumą sukliudo už septynių kilometrų nuo miesto dunksančios degalinės operatorius, pareiškęs, jog gali parduoti tik savaitinį važinėjimo šalies autostradomis lipduką. Galiojančio tik vieną dieną esą nebeturįs. Galiu jį įtarti naudojantis monopoline situacija, nes kitų degalinių 22 kilometrų ilgio ruože nuo Košicės iki Prešovo nepastebėjom. Ką gi, brangiai įvertinau savąjį sąžiningumą – net norvegams nuo tokios „investicijos“ ragenos ant kaktų iššoktų.
Pervažiavus Tatrus ir atsidūrus Lenkijoje oras atvėsta dvidešimčia laipsnių – iki 13. Pagaliau atsiradus Žešuve, lietus nejuokais įsismarkauja. Visą dieną (ir Miškolce, ir Košicėje) su vietiniais gyvenę šventės laukimu, šiame Pietryčių Lenkijos mieste patenkam į jos epicentrą. Prie jaunimo viešbučio „Alko“, esančio centrinėje Turgaus aikštėje, niekaip beprivažiuosi. Gerai, kad gretimoje aikštužėlėje randam vieta automobiliui. Tačiau kitą akimirką privažiuoja šalia kėpsančio namo gyventojas ir mus užstato. Priėjęs paklausia, kada išvažiuosime ir užtikrina, jog rytoj išdumsiąs gerokai anksčiau. Bet dėl visa pikta parodo savojo buto langus. Kol nusinešam daiktus iki viešbučio, kiaurai peršlampa net vasarinės striukės. Kur jau ten klausysiesi Turgaus aikštės scenoje Eurovizijos dainas meistriškai kopijuojančių vietos estrados žvaigždžių.
Pamačius koridoriuje cizus švampiančius ir arielką laužusius bernužėlius, sukiužusias kambario lovas, norisi bėgti į lauką ir prie paradinių durų ant pavadinimo prilipinti dar penkias raides – „holic“. Kitą rytą į Turgaus aikštę vėl sugarma žmonės – išlydėti dviratininkų į visos Lenkijos piligriminę kelionę Žešuvas – Fatima. Netrukus pasirodo ir Portugalijon susiruošę senoliai. Yra ir jaunesnių, bet visų entuziazmas tikrai vertas pagarbos.
Išvažiavus iš Žešuvo, benzinas besąs gerokai brangesnis nei prieš savaitę Krokuvoje (velnias, visai pamiršau, kad čia – slovakų šlavimo zona!) Iki lietuvių šluotražininkų teritorijos spėjam pasivaikščioti po Liublino Lietuvių aikštę su Juzefo Pilsudskio paminklu (koks likimo įgeidis!); jaukioje senamiesčio gatvelėje žmogus su haskiu bruka pirkti atviruką su šunelio atvaizdu ir paremti gyvūnų prieglaudą; Podliaskos Bielsko viešbučio administratorė pasiūlo tokią patrauklią nakvynės nuolaidą, jog už ekvivalentinę sumą Slovakijos autostradomis galėtum nemokamai zvimbalioti du mėnesius.
Vis dėlto priešpaskutinėje prieš Lietuvos sieną lenkų degalinėje suskaičiavęs likusius eurų banknotus netikėtai suvokiu: kad ir į kokią pasaulio šalį nusitrenktum, svarbiausios liks ne materialinių dalykų, bet vietinių žmonių dvasingumo nuolaidos.
(2009 birželis, kelionės įspūdžių pabaiga)
Nuotraukose: Miškolco ir Košisės miestų vaizdai
Vido Beitnaro nuotr.
LŽS Kauno skyriaus valdyba įdomių kelionės įspūdžių autoriui Vidui Beitnarui linki kuo greičiau viską sudėti į knygą ir ja nudžiuginti Lietuvos žmones
