2021 m. rugpjūčio 1 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ROMUALDAS KALONAITIS – ŽURNALISTAS, RAŠYTOJAS, DIPLOMATAS

Prof., hum. m. dr. Vytas Urbonas, žurnalas „VARPAS“ Nr. 44, 2012 m.

Kalonaitis_1996_Stokholmas_II.JPGVieni mokosi, įsigyja specialybę, profesiją ir paskui visą gyvenimą pagal ją dirba, tobulėja, tampa savo srities meistrais. Kiti nepasitenkina pirmąja pasirinkta specialybe ar profesija, po kiek laiko ją keičia, nuolat ieško savo pašaukimo, tos veiklos srities, kurioje galėtų atsiskleisti, patirti laimės jausmą, duoti didžiausios naudos visuomenei. Būtent tokiu nenuilstamai ieškančiu visą gyvenimą buvo Romualdas Kalonaitis, kurio 70-tąsias gimimo metines praėjusiais metais minėjome. Gimęs 1941 m. lapkričio 24 d., jis augo Kaune, mokėsi Panemunės pradinėje mokykloje, paskui Kauno 6-ojoje vidurinėje mokykloje.

Baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją, Romualdas Kalonaitis 1964 metais pradėjo dirbti Vilniaus kuro aparatūros gamykloje pagal įgytą specialybę – inžinieriumi normuotoju. Čia gana sparčiai ėmė kopti karjeros laiptais – netrukus tapo darbo užmokesčio skyriaus viršininku, paskui buvo paskirtas normavimo biuro viršininku, mokslinio darbo organizavimo biuro viršininku.

Bet jau po trejų metų Romualdas Kalonaitis ėmė keisti savo veiklos kryptį: 1967 metais jis pradėjo dirbti Valstybiniame darbo resursų komitete – kadrų kvalifikacijos kėlimo ir perskirstymo skyriaus viršininko pavaduotoju. Po penkerių metų darbo šiose pareigose jis 1972 metais perėjo į Valstybinę plano komisiją – ėmė dirbti šios įstaigos skaičiavimo centro grupės vedėju.

Tačiau labai greitai, 1973 metų viduryje, jis paliko ir šią darbovietę ir netikėtai atsidūrė žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje. „Atsitiktinai atėjau į žurnalo „Mokslas ir technika“ redakciją, – vėliau prisipažino pats R. Kalonaitis, – ir užsibuvau čia daugiau kaip 15 metų“ [1]. Tuometinis šio žurnalo vyriausiasis redaktorius socialinių mokslų daktaras Algimantas Valentinas Indriūnas prisimena, jog prieš tai jis Valstybinėje plano komisijoje ar Lietuvos informacijos institute buvo susitikęs su R. Kalonaičiu, abu ilgokai kalbėjosi įvairiomis, daugiausia naujovių propagavimo, temomis, bet į jo kvietimą dirbti žurnalo redakcijoje R. Kalonaitis atsakęs, jog dar norįs pagalvoti. Tačiau prabėgus gal savaitei, jis pats atėjęs pas žurnalo vyriausiąjį redaktorių, atsinešęs keletą savo parašytų mokslinės fantastikos apsakymų, ir netrukus buvo priimtas dirbti žurnalo „Mokslas ir technika“ skyriaus vedėju redaktoriumi.

Kaip žinoma, mokslinio ar specialiojo periodinio leidinio, taigi ir žurnalo „Mokslas ir technika“, redakcijos darbuotojas paprastai ne tiek pats rašo straipsnius ar kitų žanrų kūrinius, kiek ieško autorių, redaguoja, rengia spaudai kitų, daugiausia įvairių sričių specialistų, atsiųstus straipsnius. Todėl jam būtinos žinios ir patirtis iš jo kuruojamų mokslo ar technikos sričių.

R. Kalonaitis žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje ėmė vadovauti skyriui, kurio tematika buvo gana plati – mašinų, staklių bei prietaisų gamyba, metalo apdirbimas, energetika, elektrotechnika, radioelektronika, elektroninė skaičiavimo technika. Su šiomis technikos sritimis jis jau buvo susipažinęs mokydamasis Kauno politechnikos institute, paskui dirbdamas gamykloje, skaičiavimo centre. Todėl greta kitų autorių parašytų šios tematikos straipsnių, netrukus žurnalo puslapiuose pasirodė ir paties R. Kalonaičio rašiniai. Jau septintajame 1973 m. numeryje buvo išspausdintas jo reportažas iš tarptautinės parodos Maskvoje „ESM vieningos ir šiuolaikinės“ [2], kurio tematika tiesiogiai susijusi su jo darbu ankstesnėje darbovietėje. Tais pačiais metais, devintajame žurnalo numeryje, R. Antanaičio slapyvardžiu paskelbtas jo straipsnis apie metalo apdirbimo naujoves „Mintis ir metalas“ [3]. Pirmajame 1974 m. numeryje išspausdintas jo reportažas iš Kauno tvirtinimo detalių gamyklos „Pažangos prieangyje“ [4].

R. Kalonaitis žurnale „Mokslas ir technika“ nuolat skelbė savo įvairios tematikos straipsnius, reportažus iš pramonės įmonių, laboratorijų, parodų, interviu su žymiausiais atskirų mokslo ir technikos sričių specialistais. Jis ėmė rengti redakcijoje ir įmonėse bei organizacijose inžinierių ir mokslininkų pokalbius už apskrito stalo, kurių ataskaitos paskui buvo pateikiamos žurnale. Kadangi R. Kalonaitis buvo gerai susipažinęs su daugeliu Lietuvos mokslinio tyrimo, projektavimo bei konstravimo organizacijų ir pramonės įmonių, asmeniškai pažinojo nemažai žymių mokslininkų ir specialistų, jo rengiami pokalbiai būdavo labai įdomūs, turiningi, juose buvo iškeliama daug šaliai svarbių problemų, spręstinų klausimų. Tokių pokalbių ataskaitas paskelbus žurnalo puslapiuose, labai dažnai svarbiausios problemos vėliau būdavo dar nagrinėjamos kitose žurnalo publikacijose. Mokėdamas anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas, R. Kalonaitis pagal užsienio leidiniuose paskelbtas publikacijas parengdavo daug žinučių ir kitų žanrų rašinių apie mokslo ir technikos naujoves įvairiose pasaulio šalyse. Vėliau, kalbėdamas apie santykius su Švedija, viename iš interviu jis sakė: „Ilgai dirbau žurnalistu. Nors su Švedija tiesioginių reikalų nebuvo, labai daug dėmesio skirdavau Skandinavijos šalims, jų mokslo ir technikos pažangai. Pasklaidykite vien „Mokslo ir technikos“ žurnalą, kuriame dirbau daugiau kaip 15 metų... Apie Švediją ir apie Suomiją turėjau daug informacijos, sistemingai ją skleidžiau“ [5]. Žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje R. Kalonaitis nuo 1973 iki 1987 m. dirbo skyriaus vedėju redaktoriumi, o 1987–1989 m. – žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

Prasidėjus Lietuvoje atgimimo Sąjūdžiui, susilpnėjus cenzūrai ir laisvėjant spaudai, R. Kalonaitis irgi įsitraukė į naujų periodinių leidinių steigimo, leidimo ir platinimo kampaniją. 1989 m. jis ėmė vadovauti prie Lietuvos telegramų agentūros ELTA įsteigto Kūrybinio-techninio centro leidybinei grupei, kuri pradėjo leisti jo redaguojamą pasaulio spaudą apžvelgiantį žurnalą „Už ir prieš“. „Leidinys apims visą kuo plačiausią žmogaus interesų ir veiklos ratą, pradedant politika ir baigiant buduariniais prisiminimais, – pristatydamas žurnalą, rašė jo redaktorius R. Kalonaitis. – Dėmesio centre turi būti žmogus – mūsų įvairialypio pasaulio atstovas. Juk jis kuria ir politiką, ir religiją, ir filosofiją, ir visa kita. (...) Leidinyje spausdiname ir spausdinsime nemažai populiariosios arba žurnalinės literatūros kūrinių – detektyvinių, fantastinių, ironiškų apsakymų, memuarų. (...) Visa tai – vertimai, perspausdinimai arba apžvalgos, remiantis pasaulio spaudos informacija. (...) Nevengiama perspausdinimų ir iš lietuviškų laikraščių bei žurnalų, to, kas buvo įdomiausia prieš pusę metų, metus ar dešimtmetį“ [6].

Nuo 1990 m. žurnalą „Už ir prieš“ ėmė leisti tais metais įsteigta akcinė bendrovė „Už ir prieš“, kurios direktoriumi tapo R. Kalonaitis. Jis toliau redagavo ir žurnalą „Už ir prieš“, kurį 1991 m. pakeitė taip pat jo redaguojamas iliustruotas žurnalas „Taip ir ne“. Jį R. Kalonaitis redagavo iki 1992 m. rugsėjo mėnesio (devintojo numerio). Vėliau žurnalo redaktore tapo Palmira Krupenkaitė, iki tol dirbusi žurnalų „Už ir prieš“ ir „Taip ir ne“ atsakingąja sekretore.

R. Kalonaitis ne tik vadovavo leidybos bendrovei ir redagavo žurnalus „Už ir prieš“ ir „Taip ir ne“, bet ir pats rengė leidiniams užsienio spaudos apžvalgas politikos, verslo, mokslo, technikos, medicinos, psichologijos, kosmoso temomis, abiejuose leidiniuose išspausdino nemažai pagal įvairiuose žurnaluose bei laikraščiuose paskelbtą informaciją parašytų detektyvinių istorijų, fantastikos ir nuotykių rašinių, užsienio autorių kūrinių vertimų. Kai kurie straipsniai buvo tęstiniai, ėjo per kelis žurnalų numerius: pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos pašto ženklų byla buvo nagrinėjama net keturiuose 1992 m. „Taip ir ne“ numeriuose [7]. R. Kalonaitis taip pat buvo 1989 m. atkurto žurnalo „Aušrinė“ redakcinės kolegijos narys. Šis leidinys iš pradžių ėjo kaip savaitraščio „Atgimimas“ priedas jaunimui, o nuo 1989 m. 4-ojo numerio iki 1990 m. pabaigos – kaip jaunimo visuomeninis kultūrinis žurnalas.

Kaip buvo minėta, R. Kalonaitis, prieš ateidamas dirbti į žurnalo „Mokslas ir technika“ redakciją, jau buvo parašęs kelis mokslinės fantastikos apsakymus. Tačiau pirmasis jo kūrinys dienos šviesą išvydo būtent šio žurnalo puslapiuose, jau pradėjus dirbti redakcijoje: 1973 m. šeštajame „Mokslo ir technikos“ numeryje buvo išspausdintas R. Kalonaičio mokslinės fantastikos apsakymas „Kova erdvėje“ [8]. Atrodo, tai buvo apskritai pirmoji jo autorinė publikacija. Po kelių mėnesių, dešimtajame žurnalo numeryje, pasirodė ir kitas jo mokslinės fantastikos kūrinys – apsakymas „Paskutinis priešas“ [9]. 1974 m. penktajame „Mokslo ir technikos“ numeryje išspausdintas dar vienas R. Kalonaičio mokslinės fantastikos apsakymas – „Horizonte Enigma“ [10]. Ir vėliau šiame žurnale, taip pat žurnale „Švyturys“ R. Kalonaitis skelbė savo mokslinės fantastikos kūrinius, daugiausia vaizduojančius kosmines keliones, nuotykius kosmose, neatpažintus skraidančius objektus, susitikimus su ateiviais iš kitų planetų. Žurnale „Mokslas ir technika“ jis taip pat spausdino gyvai, populiariai parašytus straipsnius iš mokslo ir technikos istorijos apie neįmintas mįsles, neatskleistas paslaptis, skaitytojo dėmesį patraukiančius jau savo pavadinimais: „Neįmintos mįslės“ (apdirbant metalus), „Mokslo žinių slėpimas senovėje“, „Keistieji senovės paminklai“, „Auksinių rankų meistrai senovėje“, „Fantastiniai išradimai“, „Amatininkų technikos paslaptys“, „Užmirštų mechanizmų paslaptys“, „Senųjų fotoaparatų karalystė“ [11]. Kai kurių R. Kalonaičio mokslinės fantastikos apsakymų, pavyzdžiui, „Horizonte Enigma“, „Paskutinis priešas“, vertimai į rusų kalbą 1976 ir 1977 m. pasirodė Maskvoje išleistuose rinkiniuose „Fantastika“, o į vokiečių kalbą – 1983 ir 1986 m. Berlyne išėjusiuose mokslinės fantastikos kūrinių rinkiniuose.

 

(Prof. Vyto Urbono publikacijos apie žurnalistą, rašytoją, diplomatą, buvusį kaunietį Romualdą Kalonaitį tęsinys mūsų Svetainės skyrelyje "Komentarai") 

Nuotraukoje: Diplomatas Romualdas Kalonaitis Stokholme (1996 metai)




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)