Gediminas Jankus: REVOLIUCIJOS IR ANARCHIJOS ŠAUKLIAI BLŪDINĖJA PO EUROPĄ

„NEMUNAS“, Kauno kultūros ir meno savaitraštis

Jankus II_3.JPGAnarchistinės ir revoliucinės nuotaikos, apėmusios nemenką dalį europinės sąjungos valstybių valstybėlių, vis dažniau supurto savimi patenkintus globalizacijos ir federalizmo pranašus, pašvinkusio liberalizmo apologetus ir bet kokios nacionalinės saviraiškos priešininkus. Krizė gilėja, bedarbystė plinta, susierzinimas ir nepasitenkinimas didėja, peraugdamas į natūralią kaltųjų paiešką ir sąskaitų suvedinėjimą. Blogėjanti situacija, skurdas, varu varantis iš gimtinių ieškoti duonos kąsnio svetimose valstybėse būrius viltį prarandančius žmones – ne vienos naujai iškeptos Europos sandraugos narės karti realybė.

 Tokią realybę patiriame ir mes, tokio likimo nūnai sulaukusi didelė mūsų tautiečių dalis bastosi po Europą, ieško normalaus apmokamo darbo ir išsigelbėjimo nuo skurdo. Apie tai ir šnekam, ir dūsaujam, ir veidmainingą šykščią ašarėlę nusibraukiam. Taigi dalis tautiečių emigruoja, kita dalis rauko antakius, baltakiuoja ir moralizuoja.

 Ei jūs, moralizuotojai, jums gali tekti spėriai nusivilkti savo į pabaltintus grabus panašias togas ir ilgam prikąsti europinių integracijų ir network ų išlavintus įrankius, nes viltį prarandantys, emigruojantys ir valdžią keikiantys gentainiai vieną dieną gali stabtelt ir pradėti įtariai žvalgytis aplinkui. Besižvalgant ir bešniukštinėjant, kai kuriems, labiausiai praprususiems ir politologų bei politikierių žongliravimų išlavintiems, gali kilti pagunda ieškoti kaltų čia, vietoje, ir nesitrenkiant į Europos pakraščius, tuos kaltuosius bausti, tuo pačiu griauti susiklosčiusią, mažumos – naujųjų buržujų-oligarchų sukurtą tvarką, žodžiu, sukelti revoliucinę situaciją, ir apsiginklavus senų seniausiai išbandytais ir patikrintais bolševikiniais lozungais apie permanentinę revoliuciją ir „tvarkos motiną – anarchiją“, pabandyti įgyvendinti sumaištį.

 Masėse glūdintis nepasitenkinimas ir būdraujantys klasiniai instinktai nesunkiai išjudinami, tereikia kelių lozungus ir demagogiją įvaldžiusių vyriokų – vedlių ir „tradicinių vertybių puoselėtojai“, globalistai, federalistai, moralistai ir kitokio panašaus plauko eurolistai atsidurs revoliucinio „blūdo“ mėsmalėje. Negailestingoje ir kruvinoje.

 Bandymas nematyti ar nutylėti vykstančius tokius giluminius procesus, prisidengti sočia, savimi ir kitais patenkinta bendruomene, idealiais tarpusavio santykiais, liberaliais laisvės, lygybės ir brolybės nušutintais lozungais (liberalizmas – trumpiausias kelias į bolševizmą), yra beprasmis.

 Nutylėjimai ir tikrovės lakavimas, kliedint apie Europos federalizmą ir „žemdirbių mentalitetą“ (kuris Lietuvoje jau sėkmingai baigiamas išguiti), visas sritis apimantis ir praryjantis globalizmas, nacionalinių interesų niekinimas ir neigimas sudaro palankiausias sąlygas atsigauti radikaliajai kairiųjų ideologijai, kuri sugeba pasinaudoti nepatenkintųjų ir nustumtųjų nuotaikomis. Senas patikrintas bolševikų obalsis – „iš kibirkšties įsidegs liepsna“ vis garsiau skanduojamas sočioje ir apatiškoje Europoje.

 Šiuos, kai kuriuos paminėtus vykstančius pokyčius ypatinga jėga ir vidinio nerimo užtaisu sugebėjo parodyti ir atskleisti Kauno Mažojo teatro spektaklis pagal šiuolaikinio škotų dramaturgo Gregory Burke pjesę „Gagarino gatvė“. Režisierius Vytautas Balsys, pasirinkęs itin aktualią, būtent minėtas anarchijos ir revoliucinio maištingumo užuomazgas narpliojantį veikalą, sugebėjo įtaigiai ir įtikinamai pateikti filosofinę ir socialinę situacijos analizę, kuomet viltį ir ateities perspektyvą praradę „mažieji sraigteliai“ išeities ieško senuose, laiko ūkanose paskendusiuose lozunguose ir radikaliuose veiksmuose.

 V. Balsys šiuo pastatymu tarp Kauno teatrų šiame sezone užima itin svarią vietą savo pozicija, moralinių klausimų kėlimu, ir, kas bene svarbiausia – mums itin aktualios globalizacijos ir federalizacijos pasekmių gvildenimu. Spektaklis nuskamba kaip rimtas įspėjimas apie tragiškas nutylėjimo ir apatijos pasekmes. Giluminiai procesai, vykstantys personažų sąmonėje, pasireiškia drastiškais veiksmais – smurtu, prievarta, žudynėmis. Režisierius sugebėjo pakylėti ši veikalą iki filosofinio „maištaujančio žmogaus“ apibendrinimo, atskleisdamas, kur veda tokio maišto kelias (būtent KELIAS, nes V. Balsio pateiktoje sampratoje ne kokia „Gagarino gatvė“, o būtent „kelias“ veda į neobolševizmą ir marksistinę klasių kovą, o tiksliau – į revoliucinę žudynių apologiją.

 G. Burke veikalas, šiek tiek autobiografinis, veik prieš dešimtmetį nuskynęs laurus Edinburgo festivalyje, neprarado aktualumo, anaiptol – procesai, užčiuopti, o kai kurie tik nužymėti pjesėje, nūnai įgauna pagreitį ir tampa dar grėsmingesni. Todėl V. Balsys ir kūrybinė grupė apie tą „komunizmo šmėklą, klaidžiojančią po Europą“ pastatyme kalba be pašaipos šypsnio, todėl itin skaudžiai akcentuojami personažų atsivėrimai pradžioje apie beviltišką padėtį ir neviltį, todėl tokie skaudūs ir dramatiški finaliniai akcentai. Radikalios marksistinės idėjos buvo nuolat gajos Europoje, o jų išraiška – prievarta, smurtas ir neramumai. Tad spektaklyje dažnai minimi Markso, Bakunino, Nečajevo vardai, pradžioje kėlę šypsnį ir pajuoką, palaipsniui tampa tam tikrais raktais, padedantys įminti herojų elgesio motyvus.

 Užčiuopęs giluminius anarchistinės ir neobolševikinės sąmonės vingius ir nuokrypius, V. Balsys savo pastatymą dėlioja kaip įspėjimą ir moralinį manifestą, nuvainikuodamas mūsų liberaliosios kairės pastangas diegti apatiją, paklusnumą ir sočiosios miesčionijos idealą. Sotumą ir socialistinę gerovę gali greitai sugriauti breivikai ir bolševikuojantys antiglobalistai, o dabartinės Lietuvos nuokrypis į kairuoliškumą toks ryškus, kad nereikia nė liūdnai pagarsėjusios bukaprotiškos strategijos „Lietuva 2030“, nukreiptos į socdemokratinį skandinavų modelį, tinstantį nuo apatijos ir riebaus sotumo. Kuo tasai sotumas ir grožėjimasis savimi gali baigtis, jau žinome, tačiau išvadų neskubame daryti.

 Išvadas padaro teatras. Savo tiesiogine aliuzija į Lietuvos aktualijas, statytojai išreiškė nerimą ir skausmą dėl blogėjančios padėties. Juk pasauliniu mastu, žinoma, neišskiriant ir mūsų, užimtumo tendencijos tragiškos – darbo krizė nemažėja, bedarbių ar gyvenančių skurde – jau iki vieno milijardo. Kalbėdamas tokia skaudžia, tačiau tendencingai nutylima tema, Mažasis teatras parodė turįs nemenkų galimybių ir itin profesionalių užmojų.

 Režisierius V. Balsys visų pirma išvengė moralizuojančios pozos, nuobodaus ir pamokančio tekstų perteikimo, tos kai kurių statytojų dažnos klaidos, kada vardan propaguojamos idėjos ir formos nukenčia vyksmas ir vidinės dramos pavirsta deklaracijomis. Deklaruoti ir pasiklysti pjesėje dažnai skambančiose ekonominėse kairiųjų teorijose, ideologijose ir manifestuose yra nemažai galimybių, tačiau teoriniai ginčai skamba gyvai, išjaustai ir įkvėptai.

 Aktorių ansamblis vertas pagyrų. Keturi personažai palaipsniui prikausto dėmesį, nes yra ryškiai individualizuoti, kuriami sodriai, negailint įsimintinų detalių ir improvizacijų. Veiksmas vyksta vieno iš tų šiuolaikinių monstrų – kažkokios korporacijos kompiuterių dalių parduotuvėje, kurioje apsauginiais darbuojasi mūsų herojai, tiesą sakant, toks tai ir darbas – menkai apmokamas, žeminantis, be jokių ateities perspektyvų. Šit tokiame ratelyje ir bręsta jau minėtos revoliucinės nuotaikos, bręsta sumanymas galų gale kažką daryti, protestuoti, maištauti.

 Ypatingai didelis ir svarbus krūvis maišto ir smurto genezėje ir revoliucinėje misijoje tenka Remigijaus Endriukaičio Edžiui. Tai vienas įsimintiniausių ir ryškiausių aktoriaus vaidmenų. Toks įvairialypis, sodrus charakteris, įtikinamai atskleidžiantis neobolševikinį požiūrį, primityvumą, keršto ir pavydo jausmą, lydintį lygybės ir laisvės lozungus. R.Endriukaičio leksika paradoksali, verčianti ne tik juoktis, bet galų gale ir rimtai suklusti. Toji tragikomiška filosofinių ir ideologinių klišių (jau seniai primirštų, nebent bolševizmo apologetų nūnai dar įkyriai kartojamų) ir mūsuose paplitusių keiksmų samplaika suteikia jo personažui ypatingo vietinio, mūsų maištaujančio bernioko bruožų. Aktorius puikiai ir psichologiškai motyvuotai atskleidė Edžio laipsnišką metamorfozę – noras maištauti ir tėkšti globalistams iššūkį – paaukoti simbolinę auką, perauga į paprasčiausią primityvų žudymo instinktą, į kraujo troškimą.

  Ramūno Šimukausko Haris, vyresnis jo draugužis, jau vėtytas ir mėtytas, klasių kovos užgrūdintas vyriokas, buvęs profsąjungų veikėjas. Jis nuolat prisimena 1968 metų maištaujantį jaunimą, nors tuo laiku dar pats be apatinių lakstė, cituoja Marksą ir neslepia susižavėjimo kairiųjų ideologija. Ypač įsiminė Hario ir Edžio žodinės dvikovos, tie aršūs idėjiniai ginčai, kuriuose bandoma išsiaiškinti pagrobto įkaito – globalizmo simbolio Frenko (Saulius Bagaliūnas) lemtį.

 Svarbiausia, visi aktoriai – ne kokie tribūnai ar propagandinės rinkimų iškamšos, skanduojančios savo tiesas ar politines pažiūras. R. Šimukauskas suteikia savo herojui mąslumo, svarstymų pagrįstumo, tam tikros maišto logikos. Jis tampa tam tikra atsvara ekspresyviajam, kartais netgi paranojiniam Edžiui.

 O jiems abiems, tai yra, maišto ir smurto ideologijos priešprieša ir atsvara turi tapti Mindaugas Černiauskas, jaunas studentas, politologas, turintis dar vilčių ir iliuzijų kažką pasiekti šiame globalizacijos ir abuojumo liūne. M. Černiauskas įtikinamai atskleidžia savo personažo bandymus surasti kompromisą, nuraminti įsišėlusius lygiavos ir žudymo instinktus, ir toje vis labiau augančioje įtampoje netikėtai ir gyvai nuskamba Sauliaus Bagaliūno sukurto įkaito Frenko atsivėrimai. Šis cinikas ir gyvenimo jau nebebranginantis korporacijos atstovas atvirai tyčiojasi iš tokį maištą ir protestą sumaniusių anarchistų, parodydamas visišką jų idėjos absurdą ir akivaizdų krachą.

 Režisierius V. Balsys daugelį kulminacinių scenų, ypač finalines žudynių, išsprendė kinematografiškai, taip vadinamu stabčiojančiu kadru, švysčiojant šviesoms, taip sumaniai ir originaliai perteikdamas smurto ir prievartos esmę, atsisakydamas natūralistinių detalių. Finalas akivaizdžiai simbolinis, pakylėtas, ir visų personažų ritualinis aprengimas it aukojimo apeigoms suteikia visam pastatymui netikėto apibendrinančio prasmingumo. Simboliška ir scenografija – dailininkė Inga Kažėmėkienė-Žukauskienė. Tasai mechaninis, globalistinis monstras, karts nuo karto žiojantis savo nasrus ir žybsintis akinančiais prožektoriais-akimis pakankamai iškalbingas, kaip ir kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, perteikianti herojų sumaištį, neviltį ir saviaupgaulingą norą išsivaduoti seniai susikompromitavusių ideologijų pagalba.

 Svarbiausia, kad Mažasis teatras itin įtaigiai ir su didžiule vidine jėga mums parodė, kad toje Europoje tikrai ne viskas taip gerai ir idealu, kaip bando mums įteigti liberaliojo bolševizmo apaštalai. Po Europą ir po Lietuvą blūdinėja revoliucijos ir anarchijos šaukliai. Nematote? Negirdite? Ar nenorite matyti ir girdėti? 

Panašūs straipsniai