Skaitytojo žodis: "Mes – už išdidžią spaudą" ("Nemuną" niekina "Literatūra ir menas")

Rimantas JOCIUS, kaunietis pedagogas

Book_1_II.jpgSpausdintinei žiniasklaidai jau seniai bandoma giedoti amžinąjį atilsį: neva tokia numirs, visi skaitysime internete. Gal kas ir skaitys (tiksliau – peržvelgs) internetinę spaudą, bet ne mes. Vadiname save litmenio karta – formavomės, brandinome savo pažiūras drauge su šeštadieniniu laikraščiu. Tiesa, tais laikais galėjome leisti sau prabangą skaityti kelis kultūrinius leidinius.

Gera žinia ir dovana buvo tai, kad „Literatūra ir menas“ su savo bičiuliais pasisveikino nauju pavidalu. Naujojo žurnalo leidėjai paragino pareikšti savo nuomonę apie kiekvieno numerio išvaizdą, tačiau kalbėti noriu ne apie ją. Juolab kad redakcijos skiltyje buvo pasakyta: „Norime pagaliau turėti solidų savaitinį kultūros žurnalą, padorų „Litmenį“. To labiausiai ir linkėtume, nes po pirmojo pasisveikinimo su mumis, skaitytojais, atsidengė skaudi tiesa: būtent padorumo šiam mūsų inteligentišku iki šiol vadintam leidiniui ir pritrūko.

Keista skaityti tokį vinguriavimą: „Nors aš rašau redakcinėje skiltyje, bet išsakau tik savo nuomonę, redakcijos nuomonė gali ir nesutapti su manąja.“ Kaip taip? Redakcijos skiltis tam ir yra redakcijos skiltis, kad po kiekvienu jos žodžiu galėtų pasirašyti visas kolektyvas. Ir, žinoma, redaktorius. Taigi šio „Literatūros ir meno“ vedamojo straipsnio autorės Jūratės Visockaitės poziciją taip ir priimame – kaip visos redakcijos. Ir kaip… ne inteligentų.

„Kai tik paimu į rankas gliancinį savaitraštį „Nemunas“, vis smarkiau atvimpa žiauna. Gal tiksliai žmonės sako, kad Kaunas yra Kaunas, ir nieko prie šito lėkšto lėkštumo nebepridėsi.“, „Tiktai žinau, kad „Litmenis“ nebenori būti liurmeniu, panašiu į „Nemuną“. Ir taip toliau…Žinot, mes net bičiulių būrelyje neleidžiame sau kalbėti tokiu tonu ir tokiu stiliumi. Gal dėl to, kad mes iš Kauno ir, anot „Literatūros ir meno“ leidėjų, esame „lėkšti“, skaitome „Nemuną“… Tikrai, ką „prie šito lėkšto lėkštumo“ bepridėsi…

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį ,,inteligentas“ aiškina taip: tai protinio darbo žmogus, apsišvietęs, šviesuolis. Teko klausytis filosofo Arvydo Juozaičio aiškinimo, kuo inteligentas skiriasi nuo intelektualo. Skiriamasis inteligento bruožas – meilė tam, ką daro, tiems, su kuriais ar šalia kurių gyvena. Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, inteligento etalonas yra Justinas Marcinkevičius. Jis niekada nekovojo „prieš“, jis visą gyvenimą kovojo „už“. Naujasis „Literatūra ir menas“ į žurnalą išaugo kovodamas „prieš“. Inteligentų „Literatūra ir menas“ nepradėtų savo naujo gyvavimo etapo nuo kitų juodinimo. Ir dar tokio turginio – kaip nepriklausomybės pradžioje Gariūnų berniukai apie Kauno treninginius…

Aš nežinau, ar mums pakeliui. Ir ne tik man – ko gero, daugeliui, kurie pavargo nuo šiandieninės susipriešinusios politikos, visuomenės, bendruomenės. Kultūrinius leidinius mes atsiverčiame ieškodami kitos stilistikos. Bijau, kad jūs, „Literatūros ir meno“ redakcija, pranašiškai išsitarėt: „Palaidojom, rodos, net 66 metus leistą laikraštį…“ Beveik prieš dešimt metų eseistas Gintaras Beresnevičius tąkart pranašavo: „Kultūros savaitraščiai išdidžiai gyvens arba mirs stovėdami pavieniui.“

Mes, skaitytojai, už išdidžią spaudą. Ir savo pastebėjimus rašau būtent tokiam leidiniui. „Šeimininkėje“ per dvidešimt savaitraščio gyvavimo metų nė karto neperskaičiau ką nors juodinant ar pažeminant. Rašau šiam savaitraščiui, kurį gerbiu už orumą ir pozityvumą, pasitikėdamas. „Literatūrai ir menui“ nesinori rašyti, kaip nesinori bendrauti su piktais, viskuo nepatenkintais žmonėmis.

Dailininko, LŽS ir LDS nario Vladimiro Beresniovo piešinys

Panašūs straipsniai