Neseniai redakciją pasiekė ponios Reginos laiškas: „Jei jums taip jau reikia tos reklamos, tai gal galėtumėte ją transliuoti naktį, kai mes miegame?” – kultūringai klausė ji. Ponia Regina gyvena Zarasuose. O štai visai priešingoje mūsų šalelės pusėje – prie jūros – gyvena ponia Irena. Ji didžiuojasi savo pajūrio televizija ir giria ją… už reklamą, kuri – anot ponios Irenos – jai padeda net pačiomis sunkiausiomis minutėmis. Be didelių abejonių žinau: su humoru pritariate zarasiškei ir stebitės klaipėdiete. Ir, nors atpasakoti tai, ką prie jūros rodo, yra be galo sunku, pabandysiu.
Gražią ir karštą vasaros dieną šeimynėlė gamtoje ant grotelių kepa mėsą, o paskui su pasimėgavimu ją kramsnoja. Stalą apsėdę bemaž dešimt žmonių. Ir visi jie… nuogut nuogutėliai: ir gražios moterys, ir raumeningi vyrai. Bet nepiktina, o linksmina mus tas jų nuogumas. Mat visas intymiąsias jų kūno dalis – ir atsistojus, ir atsisėdus, ir pasilenkus – kaip kokiam cirke – gražiai uždengia ekvilibristiškai iš rankų į rankas perduodamas pomidorų padažas. Jo pavadinimo negaliu skelbti: reklama. Tačiau ir pamiršti jo negaliu. Nes – smagiai „trukdė”.
O paskui „atsiverčiau” kitus kanalus. Vienoje parduotuvėje atpigo dešros. Kitoje – nuolaidos keptuvei. Moterims skirtas kanalas sausio 3-iosios vakare pasiūlė pirkti roges, nes… jau greitai ateis Kalėdos. Dar vienas lietuviškas raginimas buvo toks: „Šitie nuskausminamieji tiksliai pasiekia nuskausminamą vietą!” Tarsi galėtų būti kitaip! O paskui turėjau įsivaizduoti, kaip tirpi tabletė „suskystins mano klampiąsias gleives”.
Rašinys nėra apie blogus reklamos gamintojus. Lietuvoje jie – geri ir ne vieną lauro lapą festivaliuose nuskynę. Tačiau sąlygas diktuoja reklamos užsakovas. Tas užsakovas nori greitai. Ir pigiai. Tas užsakovas yra pamiršęs (o gal niekada ir nežinojo), kad pirkimą lemia ne protas, o jausmai. Ir teisinga – kaip vaistinėje – humoro dozė. Na, ir dar vieną tiesą gerb. užsakovams reikėtų atminti: prastos prekės jokia reklama neįsiūlo. O jei per klaidą taip atsitinka, tuomet tas įsiūlytojas tampa apgaviku. Nebepatikimu.
Dainelės apie keptuves niekuomet nelaimės nei „Eurovizijoje”, nei televizijoje. Tikro alaus krašte – Lietuvoje – niekada neprigis šokoladinio ar vyšnių skonio alus. Dešimtimis kilogramų į mūsų pašto dėžutes atkeliaujantis „spamas” – blyškūs paveikslėliai ant pigaus popieriaus – tik papiktins. Ir – kažkodėl – nė vienas Lietuvos bankas iki šiol nesugalvojo itin paprastos reklamos: jei 66 metus kasdien į spintelę padėsi po 1 litą, tai po 66 metų joje rasi 24 tūkst. Jei į banką (3 procentai palūkanų) – 77 tūkst. O jei investicinį fondą pasitelksi (10 procentų) – tai bus netoli 3 milijonų. Ar sunku tai televiziškai „nupaišyti”? Bet pardavėjams reikia, kad pirktų ne po 66 metų, o šiandien…
…Žiebtuvėliais prekiaujantiems neateina galvon mintis, kuo gi tas – 5 litus kainuojantis – yra vertingesnis už tą, kurio kaina – 90 centų. O Londone kabo plakatas: „Jei norite cigaretę prisidegti – naudokitės degtukais. Jei norite šauniai atrodyti – nusipirkite…” (žiebtuvėlio pavadinimas).
O gal matėte garsiųjų „Rolex” laikrodžių reklamą? Joje – tik Jungtinių Tautų pastatas Niujorke. Ir kuklus užrašas po juo: „Praneškite mums, jei rytoj tame name iš tribūnos kalbėsite: dovanosime jums laikroduką!” Idėjos neveikia mūsų, kol jos neišverstos į jausmų kalbą. Arba – į humorą. Todėl ir į TV variklį – reklamą – turime žiūrėti kaip į meno ar pramogos elementą. Siūlau darsyk pašmaikštauti.
50 procentų TV žiūrovų reklamos nežiūri. 50 procentų žiūrinčių – į ją nekreipia dėmesio. 50 procentų atkreipusiųjų į reklamą dėmesį prekės vis tiek nepirks. 50 procentų iš tų, kurie pirks, pirktų ir be reklamos. Be to, 50-iai procentų tą prekę nupirkusių jos… visiškai nereikia. O dabar belieka pareklamuoti vieną televiziją: tik „Balticum TV” (Klaipėda) rodo kanadiečių sukurtą serialą „Geriausios pasaulio reklamos”.
***
Mūsų svetainės „Kūrybos artelėje” skaitykite linksmus „Seno dzūko nuo Ignalinos pamintijimus apie televizijos reklamą” (Autorius Adomas Subačius)
