2021 m. rugpjūčio 1 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Valdžia žurnalistų dar nešaudo. Dar...

Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas

AK II_1.jpgJeigu šiandien mūsų valstybėje jau yra kažkokių tradicinei demokratijai būdingų žymių, tai ryškiausia turbūt derėtų laikyti laisvą spaudą, laisvą žiniasklaidą. Labiausiai nuo žurnalistų valdžia užsibarikadavo, kai premjero patarėju tapo viešųjų ryšių specialistas Virgis Valentinavičius

Vilkų medžioklė su vėliavėlėmis

Savo prigimtimi spaudos laisvė yra labai trapus dalykas, nes ji visada buvo atvirkščiai proporcinga valdžios laisvei. Kuo laisvesnė spauda, tuo valdžia turi mažiau laisvės tave, žmogau, makaronų auskarais dabinti ir savo šeimai, savo partijai gražų, šiltą, jaukų ir linksmą gyvenimą tavo, žmogau, sąskaita kurti. Ir kuo mažiau tavo šalyje spaudos laisvės, tuo lengviau makaronų kabintojams mėgėjams ir demagogams profesionalams į valdžią patekti, joje išsilaikyti ar į ją sugrįžti.

Šitą tiesą vis labiau suvokia mūsų valdžia, tad nieko nuostabaus, kad 2009-aisiais pagal spaudos laisvės indeksą dar buvome pasaulyje devinti, 2010-aisiais - vienuolikti, o pernai - jau trisdešimti. Žiniasklaida ir žurnalistai, kaip medžiojami vilkai, yra apsmaigstyti raudonomis vėliavėlėmis ir žino, nes, anot Vladimiro Vysockio dainos, dar būdami vilkiūkščiai su motinos pienu įčiulpė: „Nelzia za flažkom!“ (negalima už vėliavėlės).

O vėliavėlių tiek daug. Vien tik Visuomenės informavimo įstatymas kiek jų prikabinėjęs „mūsų miške“. Viešosios informacijos rengėjo vidaus etikos kodeksas (23 str. 1 d.), Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą (43 str.). Vėliavėlės, vėliavėlės - ir nedrįsk, pilkas vilke, už jų!

Specifinis kvailystės kvapas

Žurnalistų etikos inspektorius - dar viena vėliavėlė. Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisija. Dar viena! Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Dar viena. Pastarąją vilkas užuodžia iš itin toli. Nes kvailystė turi specifinį kvapą. Jau vien šios komisijos sudarymo principas, reglamentuotas Visuomenės informavimo įstatymo, yra akivaizdžiausia viešojo valdžios požiūrio į žiniasklaidą demonstracija. Į šią, anot įstatymo, „informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos instituciją po vieną atstovą deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija/.../“.

Tai kokia, čia, po velnių, savitvarka, jeigu ją vykdo ir delegatai „iš svetur“. Kažkodėl Seimo Etikos ir procedūrų komisija, net nesivadindama „savitvarkos institucija“, gali reguliuoti Seimo narių etiką pati, be „delegatų“, o žurnalistų „savitvarkai“ dar reikalingas ir psichiatras. Aš labai gerbiu psichiatrus, bet ar kas žinote Lietuvoje dar bent vieną veiklos sritį (išskyrus galbūt sveikatos apsaugą), kurios etikos komisijai vadovautų psichiatras. Tai negi tarp žurnalistų, atleiskite, durnių daugiau nei, pavyzdžiui, tarp Seimo narių?

Bet kai ryte perskaitai spaudą, pasiklausai radijo, o paskui per televiziją imi žiūrėti, pavyzdžiui, Seimo posėdžių transliaciją, net nesuabejoji, kad psichiškai įtartinų jėgų santykis Seime ir žiniasklaidoje yra netgi atvirkščias. Galų gale šito net neslepia ir patys Seimo nariai, vienas kitą posėdžių metu „visaip“ pavadindami. Ir dar kartą atleiskite, bet, man regis, tokiais atvejais jau turbūt ne Salamakinui ar Teišerskytei, o būtent psichiatrui spręsti, kas teisus ir kas etiškas - „pavadintojas“ ar „pavadintasis“.

Ar V.Valentinavičius yra institucija?

Tiesa, įstatymas dar yra numatęs ir „Vyriausybės įgaliotą instituciją, kontroliuojančią valstybės politikos įgyvendinimą visuomenės informavimo srityje“. Dar viena vėliavėlė.

Iš pradžių buvau pamanęs, kad ta institucija yra Virgis Valentinavičius, premjero patarėjas, kuriam taip patinka žurnalistus siuntinėti velniop (žinoma, neminint šito pragariško žodžio), kad pasiuntęs net telefoną pamiršta išsijungti ir „pasiųstasis“ išgirsta viską, ką apie jį ir jo atstovaujamą žiniasklaidos priemonę mano „institucija“.

Bet visai netrukus pavyko išsiaiškinti, kad Valentinavičius vis dėlto nėra institucija, o institucija, pasirodo yra Kultūros ministerija. Ta pati, kuri vykdydama valstybės kultūros politiką viešajan gyveniman paleido tokios etikos ir estetikos grimasų, kad, neduok Dieve, mes, žurnalistai, bent kažkiek prie šitos ministerijos nūnai išpažįstamų etikos vertybių priartėtume - neišlįstume iš kitos, kitokios etikos sargų posėdžių.

Kur slepiasi tikrieji pažeidėjai?

Mūsų valdžia dar nešaudo kaip Vysockio vilkų. Komisijos mus auklėja, o valdžia bando dresuoti, prisivilioti, prisijaukinti, nusipirkti, įsiteikti. Ir mes kartais peržengiame tą valdiškomis vėliavėlėmis nusagstytą ribą. Vienas neišlaikęs pagundos, kitas - pasidavęs azartui, trečias neištvėręs normų, taisyklių, etikų apsupties. Ketvirtas - praradęs viltį gauti iš valdžios informaciją jos leidinį dominančiu klausimu arba supratęs, kad valdžios institucijų atstovai spaudai bei kitaip besivadinančios viešųjų ryšių tarnybos yra skirtos ne informacijai teikti, o jai filtruoti, riboti, blokuoti, žurnalistui sakyti pusiau tiesą pamiršus, kad pusiau tiesa yra pavojingesnė už melą.

Kodėl tos tarnybos blokuoja informaciją, slepia ją nuo žurnalistų? Ne nuo žurnalistų slepia. Meluodami mums jie meluoja tau, skaitytojau, klausytojau, žiūrove, rinkėjau. Slėpdami tiesą nuo mūsų jie slepia ją nuo tavęs. Ir jiems sekasi. Jų nesvarsto už tai etikos komisijos. O jeigu ima prasčiau sektis mus mulkinti, jie net pamokomi, kaip bendrauti su žiniasklaida. Ir tie mokytojai yra tokie geri, kad net važiuoja į Turkmėniją šito melo meno mokyti. O paskui, po mūsų „ekspertų“ mokymų, vargšė Turkmėnija pagal spaudos laisvės indeksą atsiduria vienoje iš paskutinių vietų pasaulyje.

Todėl, manyčiau, būtent šiose visuomenės veiklos „sferose“, šitose valdžios, o ir komercinių firmų viešųjų ryšių tarnybose, kur dirba tiek mūsų, žurnalistų, paslėpti didieji visų etikų (tarp jų ir žurnalistų) pažeidimai ir pažeidėjai. Nes būtent ten beveik viskas paremta melu. Arba pusiau tiesa. Bet juk jie yra tokie pat viešosios informacijos rengėjai, kaip ir mes, ir, pasak Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, „informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei preke“. Ir jiems galioja tos pačios etikos normos, kaip ir mums.

Tai kodėl peržiūrėjęs dvejų metų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdžių protokolus neaptikau svarstyto nė vieno valdžios atstovo spaudai ar kitokio jos viešųjų ryšių specialisto. Manau, todėl, kad mes, žurnalistai, jau įpratome prie jų atsirašinėjimų, atsikalbinėjimų, atsispjaudymų, informacijos dozavimo ar dezinformacijos skleidimo. Mes jau ėmėme įsivaizduoti, kad taip ir turi būti.

Vienas žinomas žurnalistas buvo palikęs žurnalisto darbą ir išėjęs į viešuosius ryšius. Padirbėjo. Bedirbant mama jo ir klausia: „Kas, sūnau, čia per darbas? Papasakojo. Paklausė motina, paklausė ir kiek patylėjus ištarė: „Vaikeli, bet juk tai negarbingas darbas“. Ir kitą dieną sūnus grįžo būti žurnalistu.

Ar viską supratai, mielas skaitytojau. Žinoma, supratai. Šituose keliuose motinos žodžiuose visas etikos kodeksas. Ir sūnaus. Ir žurnalisto. Ir žmogaus. Kodeksas, kurio sūnus negalėjo pažeisti. Nes jis viršesnis už visus išvardintų ir neišvardintų etikų kodeksus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Dailininko Algimanto SNARSKIO ("Ūkininko patarėjas") piešinys




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)