Mindaugas Rainys: "Sportas – tai menas"

Agnė VAITASIŪTĖ, TV publika

photo_for_homepage_1_49090317_II.jpgKauniečių Laimos ir Remigijaus Rainių sūnus Mindaugas neatsitiktinai pasirinko žurnalistiką ir televiziją. Jo mama ilgus metus dirbo Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, o tėvelis yra LŽS narys, laikraščio „Akistata” žurnalistas. Pateikiame žurnalistės Agnės Vaitasiūtės interviu, parengtą pagal dienraščio „Respublika” priedą „TV Publika”

Dar vaikystėje užgimusi aistra krepšiniui TV3 sporto žinių vedėją ir komentatorių Mindaugą Rainį (25 m.) nuvedė į užkulisinius sporto vandenis. Juose, anot vaikino, kartais kur kas įdomiau nei aikštelėje. Jis puikiai bendrauja su žymiausiais Lietuvos krepšininkais, žino slapčiausias garsių sportininkų svajones ir atvirauja, kad bendraudamas su sporto pasaulio žmonėmis išmoko disciplinos, kūrybiškumo, o svarbiausia – nugalėti visas kliūtis ir pasiekti svajones.

– Karjerą pradėjote būdamas dar labai jaunas, o dabar jau esate vienas TV3 sporto žinių vedėjų. Kaip užkopėte karjeros laiptais?

– Nuo paauglystės buvau aktyvus. Būdamas 17-os jau vedžiau radijo žinias viename Kauno radijų. Po kurio laiko tapau vienos regioninės televizijos laidų vedėju, o 19-os pirmą kartą atsidūriau tikrame sporto pasaulyje – Kauno „Žalgirio” klube. Kurį laiką darbavausi radijo stoties „Kauno fonas” eteryje, vedžiau laidą „Žalgirio radijas”. Būtent ten ir sulaukiau TV3 kvietimo išbandyti specialiojo sporto reporterio vietą. Man buvo pasakyta, kad reikės rengti tiesioginius interviu po „Žalgirio” rungtynių „Eurolygoje”.

Kiek vėliau TV3 sporto žinių skyrius ieškojo žurnalisto ir žinių vedėjo. Kadangi iki tol įdirbis TV3 buvo neprastas, redaktorius pakvietė mane. Man tebuvo 21 metai! Kadangi veiklos man vis dar buvo negana, nužingsniavau pas „Viasat Sport Baltic” kanalo vadovą ir drąsiai pareiškiau, kad noriu komentuoti. Pabandėme, man ir jiems patiko, taigi jau ketverius metus esu TV3 sporto žinių vedėjas ir „Viasat Sport Baltic” komentatorius.

– Ar sporto žinių vedėjo, komentatoriaus darbas visada buvo siekiamybė?

– Mokykloje bendraklasiai sakydavo, kad mano vieta ten, kur kuriamas šou. Vedžiau daugybę renginių, bet su sportu buvau susijęs tik tiek, kad pats žaidžiau krepšinį ir domėjausi sporto naujienomis. Įdomus man buvo ir futbolas, ir boksas, ir rankinis, ir automobilių sportas. Noras būti sporto užkulisiuose kilo tuomet, kai supratau, kad niekada nebūsiu profesionalus sportininkas. Prisipažinsiu – darau tai, ką labiausiai myliu. Sportas nėra tik fizinės jėgos demonstravimas. Laimi tie, kurie strategiškai numato kelis žingsnius į priekį ir demonstruoja puikius taktinius manevrus bei kuria. Tikras sportas – tai menas. Būtent sportas mane patį išmokė kurti gyvenimiškas strategijas ir priimti tinkamus sprendimus.

– Kokiomis sporto šakomis domitės uždaręs žinių studijos duris

– Mano darbas nesibaigia išėjus iš studijos, viena ausimi visuomet seku naujienas – juk šiuolaikinės technologijos leidžia nenutolti nuo savo hobių visą parą. Tačiau labiausiai man patinka krepšinis, futbolas, boksas. Domina lengvoji atletika, tiesa, ne visos rungtys, o 100 metrų bėgimas, disko metimas, šuolio į aukštį varžybos. Visai neseniai labai sudomino žiemos rogučių sportas, kai daugiau prisnigs, tikrai išmėginsiu.

– Iš kur semiatės teorinių žinių apie sporto komentavimą?

– Mano kartos pirmtakai – krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, futbolo – Nerijus Kesminas – užkėlė tikrai aukštą kartelę. Labai gerbiu Robertą ir esu jam dėkingas už visas jo pamokas. Visuomet žavėjausi ir Lino Kunigėlio komentavimu.

Sporto gerbėjai pripratę prie vyresniųjų komentatorių, tačiau laikui bėgant atrandi savo stilių, kuris, tikiesi, patinka ir žiūrovams. Per daug nesižvalgau į Rusijos ar JAV komentatorius, tačiau aktyviai bendrauju su kolegomis Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Kasdien domiuosi savo komentuojamomis sporto šakomis – nesvarbu, ar vyksta varžybos, ar ne. Komentuodamas stengiuosi susisteminti visą žinomą informaciją, žiūrovui pateikti dar negirdėtų faktų ir pikantiškų naujienų – taip stengiuosi praturtinti varžybų eigą. Tačiau užvis svarbiausia yra emocija. Įdedu visą širdį tam, kad žiūrovas, rungtynes stebėdamas prie televizoriaus ekrano, pasijustų taip, lyg būtų pilnutėlėje arenoje.

– Kaip įpareigoja darbas žinių tarnyboje?

– Darbas sporto žiniose įpareigoja laikytis tam tikrų normų viešumoje. Žinių vedėjai ekrane privalo būti gražūs, dalykiški, todėl ir viešumoje stengiuosi neišsišokti. Mano būdas yra gana ramus, todėl per daug savęs varžyti nereikia. Kiek sudėtingiau dėl atostogų planavimo. Ne veltui sakoma, kad televizija, ypač žinios, dirba tuomet, kai visi kiti ilsisi.

– Kas jums arčiau širdies – komentuoti, bet likti už kadro, ar vesti sporto žinias?

– Šių darbų lyginti negalima. Sporto žiniose turiu vos kelias minutes svarbiausiems šalies ir pasaulio sporto įvykiams pranešti. Nuolat ieškau įdomesnių informacijos pateikimo būdų. Komentuodamas rungtynes turiu mažiausiai valandą – ir ne tik papasakoti tai, kas vyksta aikštelėje, bet ir pasidalyti faktais, kurie sudomintų mažiau sportu besidominčius žmones, nustebintų jo sekėjus. Be abejo, tiek viename, tiek kitame darbe reikalinga kūryba. Man tai savirealizacija, todėl abu darbus myliu vienodai stipriai.

– Koks jūsų požiūris į TV šokių, muzikos projektus?

– Kai pradėjau karjerą televizijoje, buvau prisiekęs, kad populiarumo nesieksiu nei skandalais, nei dalyvavimu įvairiuose TV projektuose. Darbą televizijoje vertinu kitaip: noriu būti savo srities profesionalas, o į profesionalumą kelias tik vienas – per nuolatines praktines pamokas. Tačiau šiandien išdrįsčiau surizikuoti – po kelių savaičių pamokų galėčiau ir kaip mėgėjas dainuoti, ir išbandyti jėgas ant parketo. O dirbant televizijoje, kaip žinoma, pamažu bręsta noras išbandyti viską

– Kaip manote, ar vis dar gyvas stereotipas, kad vyrai sportu domisi labiau nei moterys?

– Tai pasenęs stereotipas. Pažįstu moterų, kurios galėtų išvardyti visų „Premier” lygos komandų žaidėjus ar pasakyti Ispanijos krepšinio rinktinės krepšininkų batų dydžius. Lietuvoje yra daug sporto žurnalisčių, puikiai išmanančių savo darbą. Neslėpsiu, tačiau žinau tokių save sporto meistrais vadinančių „ekspertų” vyrų, kurie gali labai daug kalbėti apie nieką. Sporto žurnalistus skirstyčiau kiek kitaip – vieni išmano vienas sporto šakas, kiti kitas ir būtent dėl to šalies sporto žurnalistų žemėlapis yra išties įvairus.

– Ar dar turite neįgyvendintų svajonių?

– Vienas artimas žmogus manęs kartą paklausė: „Ar tu nebijai svajoti? Visos tavo svajonės pildosi!” Svajonių, kurias pavadinčiau tikslais, turiu labai daug. Tiesa, kelios iš jų labai drąsios. Svajoju – juk tai labai natūralu – tačiau nesu linkęs jomis dalytis. Šiandien esu laimingas.

Panašūs straipsniai