„Jei tai – filmas, tai jau atleiskit… Juk tai paprasčiausias ir, beje, prastas televizinis siužetas apie dviejų fotomenininkų parodą“, – menotyros studentu prisistatęs Marius buvo vienas iš nedaugelio pirmojo Kauno kino studijos filmo premjeros liudininkų.
Kūrinys žiūrovų nesušildė
Pernai vasarą įkurta Kauno kino studija (KKS) savo pirmais pareiškimais visuomenei žadėjo atgaivinsianti kino pramonę Kaune. Tai žadama ir dabar, nors į pirmąją KKS premjerą, režisieriaus ir KKS valdybos nario Marijaus Bagdonavičiaus dokumentinį filmą „Juodai baltas sapnas“, penktadienio vakarą kino teatre „Romuva“ susirinko nedaug smalsuolių. Gal nenorėjo šalti, nes po pusvalandį trukusio filmo rodymo sėdint su paltais ir pirštinėmis galvoje ima suktis tik viena mintis: kaip nors sušilti. Šildyti, žinoma, gali ir kūniškus nepatogumus nustelbiantis menas, šiuokart – filmas, tačiau ekrane įdomiai kalbantys Romualdas Rakauskas bei Romualdas Požerskis ir buvo tik įdomiai kalbantys menininkai, bet ne filmas.
Siužetas neįmantrus
„Juodai baltas sapnas“ prasideda buvusio Kauno miesto mero Rimanto Mikaičio sveikinimo kalba minėtiems fotomenininkams, pasakyta per parodos „Legendiniai „Žalgirio“ vyrai“ atidarymą, vėliau kalba tai R.Rakauskas, tai R.Požerskis ir rodomos parodoje eksponuotos nuotraukos.
Televiziniais terminais kalbant, „dengimams“ nufilmuotų nuotraukų aiškiai pritrūko, nes fotografijos nuolat kartojamos. Fone skamba vargonų muzika – Johanno Sebastiano Bacho „Tokata ir fuga d-moll“, filmui turėjusi suteikti dramatinį atspalvį, nes pasak režisieriaus M.Bagdonavičiaus, tokio „Žalgirio“ jau nėra ir nebus.
Profesionalų pastabos
Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris neaišku, ar apie „Žalgirį“ (taip buvo anonsuojama), ar apie R.Rakauską ir R.Požerskį, ar apie jų parodą? Kalba tiedu fotografai ir rodomos nuotraukos. „Gal galėjo paieškoti, kaip įdomiau pateikti, gal ne vien iš parodos, o kokiu nors kitokiu rakursu, siekiant meniškumo. Bet jei žiūrėtume kaip vien į gryną dokumento žanrą, tai neblogai – vertingos tos senosios fotografijos. Turbūt tai nėra filmas, skirtas didiesiems ekranams“, – svarstė menotyrininkas Tomas Pabedinskas.
„Akivaizdžiai trūko profesionalumo – viskas labai statiška, nešvarus garsas, akis badė plaukiojantis vaizdas“, – klaidas įvardijo ir, sakė, stengsis tokių išvengti Eglė Baltrėnienė, kuri netrukus turėtų pristatyti antrąjį KKS prodiusuojamą filmą apie Kaune vykusią tekstilės bienalę. „Tikrai daugiau neisiu į tokius neva filmus, – užtikrino viena iš nedaugelio jaunesnių žiūrovių studentė Ugnė. – Kiekviena kultūros laida turi tokių ir dar geresnių siužetų, bet nevadina jų filmais ir jiems kurti neįkuria brangiai miestui kainuojančios kino studijos.“
Turtas – brangi kamera
Pasidžiaugęs pirmąja miesto kino studijos premjera, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis replikavo: KKS jau turi brangią įrangą, dabar prie savivaldybės šaltinio mielai atsistotų ir fotomenininkai.
Neseniai KKS už Kauno miesto savivaldybės lėšas įsigijo 130 tūkst. litų kainavusią filmavimo kamerą. Studijos direktorius Edvinas Bindokas pasidžiaugė, kad baigtos remontuoti būsimų filmų montažinės patalpos, į ją netrukus atkeliaus už 30 tūkst. litų nupirktas kompiuteris, – visa tai taip pat už miesto savivaldybės skirtuspinigus. „Romuvoje“ rodyti savo filmus KKS irgi nieko nekainuoja. Paklausus, ar negalvoja apie naujus etatus, tarkim, operatoriaus, E.Bindokas patikino, kad tokių planų esama.
Kaip uždirbti pinigų?
Įsteigimo pradžioje KKS skelbėsi, kad pati save finansuos iš savo veiklos ir Kultūros ministerijos, Europos Sąjungos fondų paramos, privačių rėmėjų lėšų. Be pagrindinės savo veiklos – viso metražo vaidybinių filmų gamybos, studija žadėjo vykdyti ir šalutinę veiklą, kuri garantuotų reikalingą pinigų srautą.
Tiesa, iki šiol ji dar nėra suviliojusi nė vieno investuotojo ir savo veiklai nepritraukusi nė vieno lito. Direktoriaus planai trykšta optimizmu, paslaptingąjį potencialų investuotoją E.Bindokas minėjo kalbinamas vasarą, jis vis dar kažkur esąs ir dabar. Pirmosios KKS premjeros proga surengta ekskursija po istorines Kauno vietas, susijusias su Lietuvos kino istorija ir tarpukario kino teatrais buvo kur kas įdomesnė už vėliau įvykusią premjerą. Galbūt pirmąsias pajamas KKS ir derėtų užsidirbti iš ekskursijų?
Nuotraukoje:Pustuščiame „Romuvos” kino teatre – „Juodai baltas sapnas”
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
