2021 m. rugpjūčio 1 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Šviesa išblaško sutemas. Pirmoji aiškiaregės Alos Prokofjovaitės knyga

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ korespondentė


IMG_3603_II.jpgMoteris žmones gelbėja atgręždama juos į save pačius – į jų sąžinę, gerumą, gailestingumą, meilę, t. y. išmokydama suprasti, kad savyje nepuoselėjant šių savybių nusisuka sėkmė, apninka ligos, kitos nelaimės. Ne tik asmeninė gerovė nuo to priklauso – tai, koks tu, žmogau, esi, lemia ir valstybės, kurioje gyveni, situaciją.

„Kodėl neparašote knygos – kiek ji žmonių išgelbėtų?!“ – prieš metus Alos paklausė jos iš kančių išgelbėta moteris, gyvenanti Norvegijoje. „Knyga seniai parašyta, tik nėra kada išleisti“, – atsakė Ala.

„Kuo greičiau leiskite! Knygos leidimą aš finansuosiu!“ – pareiškė dėkinga moteris.

Ir štai Alos Prokofjovaitės pirmoji knygos dalis „Tamsa išnyksta, kai yra šviesa“ jau išleista. Ji buvo pristatyta Prienų rajone esančio Harmonizacijos parko centre.

Knygos temos – skurdo ir ligų baimė, godumas, neapykanta, meilė, džiaugsmas, klestėjimas, tikėjimas, kančia ir palaima, maistas, tėvai ir vaikai, genai ir karma, mirusiųjų pasaulis, angelai, apkalbos ir pan.

Ar sielos nepaliks džiaugsmas?

„Knygą sudarys trys dalys. Ši, pirmoji, išleista keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir norvegų. Rusiškąjį tiražą į Ukrainą ir Rusiją išvežė Boriso Berezovskio (rusų oligarchas, užsitraukęs Vladimiro Putino nemalonę ir gyvenanantis Didžiojoje Britanijoje, – red.) brolis. Norvegiškasis tiražas bus platinamas Norvegijoje lietuvių ir rusų bendruomenėse, angliškasis – Floridoje (JAV) rusų bendruomenėje. Tikiuosi, žmonės knygoje ras jiems reikalingą grūdą, padėsiantį savus gyvenimus keisti į gera. Kiekvienas žmogus gali išsispręsti savo problemą, bet to link jį reikia pastūmėti“, – knygos „Tamsa išnyksta, kai yra šviesa“ pristatyme vylėsi jos autorė A. Prokofjovaitė, gimusi ir augusi Lietuvoje, ne vienus metus gyvenusi Maskvoje, užauginusi sūnus Giedrių ir Vytautą, šiuo metu su vyru Gediminu gyvenanti Birštone.

Pora ketina Lietuvoje kurti dvasinį centrą. Jo statybą pradės šiemet. Centre pagalbą ras narkomanai, kiti žmonės, kurie nežino, kaip išspręsti asmeninio gyvenimo problemas. Čia jie galės išsigydyti sielą.

Knygą citavusi poetė, Seimo narė Dalia Teišerskytė pastebėjo, jog ne visos moterys Viešpaties paglostytos – ne visos turi savybę padaryti viską, kad kitas žmogus gyventų gražiau, geriau, sveikiau: „Ne visos mokame tarti gydantį žodį žmogui, kai jam skauda, kai jis vienišas. Ala – viena iš tai mokančių ir darančių. Ji parašė knygą apie tai, ką kiekvienas turime daryti, kad daugiau būtų šviesos, kuriai esame gimę. Tai knyga apie žmogaus dvasios brendimą. Kad įsisavintume Alos mintis, knygą turėtume skaityti 3–4 kartus.“ Ala, paklausta, ką daryti, kad bėdos pasitrauktų, atsakė: „Realizuoti savo sielą, t. y. neleisti, kad ji nustotų džiaugtis, ir – paklusti Dievo valiai.“

Bėda traukiasi suvokus jos priežastį

Norvegijoje gyvenančiai moteriai, padėjusiai išleisti šią knygą, daugeliu atžvilgių Ala padėjo. Pasak jos, šeimos nebuvo įmanoma išgelbėti. „Mat sukasi karminis ratas – reikia atsakyti už tėvų padarytus negerus darbus“, – aiškino aiškiaregė ir prisiminė, kaip likimas ją suvedė su D. Teišerskyte: „Susipažinusi su Dalia pagalvojau, ko ji nori iš manęs – juk viską turi. Bet supratau, kad nėra žmogaus, kuris išklausytų jos vidinį nerimą ir skausmą, kas padėtų jos rezonansiniams laukeliams pasiekti pusiausvyrą. Vieną dieną staiga apninka nerimas nuo to, ką imu regėti...… Įsipilu taurę vyno ir skambinu Daliai, klausdama apie jos automobilį. „Jis garaže. Rytoj atvažiuosi, pamatysi“, – išgirdau. Ir dar jai pasakiau: „Kuo toliau nuo to automobilio...“

IMG_3606_II.jpgD. Teišerskytė tęsė istoriją: „Po kelių dienų važiuodama tuo automobiliu įlėkiau į griovį... Žiniasklaida paskelbė, jog vairavau neblaivi. Netiesa...… Laimė, likau gyva.“

Pasak avarijos viziją regėjusios A. Prokofjovaitės, nelaimę patyrusi D. Teišerskytė įvykdė savo programą, bet liko gyva, nes ji dar reikalinga čia, Lietuvoje, – turi atlikti tam tikrą užduotį: „Manau, dar vienai kadencijai ateis į Seimą. Čia ji dirba daugiau nei kiti.“ Knygos pristatyme verslininkas Rimvydas patvirtino, jog jį iš sunkios ligos ir kitų nemalonumų išvadavo Ala. Ir atskleidė, kaip tai jai pavyko: „Ji mane gydė... mokydama gyventi. Jos dėka suvokiau, kad gyvenime daug klaidų padariau, todėl ir turėjau kentėti. Iš pradžių sunku buvo tai suvokti. Žmogus dėl savo bėdų linkęs kaltinti aplinką. Iš tiesų kai pats tampi geresnis, ir žmonės aplink pagerėja. Labai dėkingas esu Alai... Šiandien bėdos pasitraukusios...“

Likimas reikalauja išpirkos už šykštumą

„Liga, verslo žlugimas – tai signalai, kad žmogus dvasiniu lygmeniu elgiasi negerai, – priminė A. Prokofjovaitė. – Maskvoje ne vieną verslininką, kuris kreipėsi į mane, raginau atsigręžti į dvasinius dalykus, gailestingumą. Ne vienas Rusijos oligarchas tai padarė tik tada, kai palaidojo žmoną, vaikus ar žlugo verslas. Vienas jų prisipažino, jog jam buvo tas pats, ar kitas valgęs, gėręs... Kol dukra nesusirgo vėžiu ir teko už jos operaciją pakloti dideles sumas. Jis suprato tada sumokėjęs už buvusį savo šykštumą ir abejingumą šalia esantiesiems. Dabar už paslaugas kartais neima pinigų.“

Pasak A. Prokofjovaitės, Lietuvos verslininkams – ir ne tik jiems – stinga dosnumo, atjautos: „Vienas per kitą lipa lenktyniaudami automobilių, namų prabangumu, bet ateina laikas, ir susmunka... Žmogus ima keltis, kai atbunda sąžinė. Šis laikmetis iš mūsų atėmė dvasinį gyvenimą – skubame, bėgame, nespėdami pabendrauti nei su tėvais, nei su bičiuliais. Esame laiko vergai... Neatsakykite bendravimo su tais, kuriems to reikia.“

Tęsdama dosnumo temą, aiškiaregė sakė, jog dosnus žmogus visada bus turtingas. Bet būtinas ir tikėjimas tuo. Netrūksta turtingųjų, kurie yra dvasiniai ubagai – tuščio vidaus: „Jie įvairiose šalyse turi namus, jachtas, bet neturi vidinės ramybės. Kai ateina pas mane ir klausia, ką jam daryti, pirmiausia patariu pradėti nuo mažo gero darbo – sušelpti ubagėlį ar apleistą vaiką. Dievas žmones suskirstė į ubagus, našlaičius. Negalime iš jų tyčiotis. Visatos protas mus stebi. Jei tyčiosimės, būsime jiems nejautrūs, nežinia, kokia bus mūsų vaikų, anūkų ateitis.…“

Ir verslą reikia kurti su meile

A. Prokofjovaitė ragina kitam gera daryti ne tikintis jo atpildo, o iš meilės: „Būtina suvokti, jog darydamas kitam gera, pirmiausia sau darai gera.“ Jos nuomone, net skolą reikėtų dovanoti, jei skolintojas negali jos atiduoti, kad karminė našta dėl negrąžintos skolos neslėgtų jo palikuonių. „Ligas, kitas nelaimes Dievas mums atsiunčia, kad persiauklėtume. Kuo greičiau save pakeisime, tuo bus geriau. Dievas – tai meilė, mūsų sąžinė, „dūšia“.

Knygos „Tamsa išnyksta, kai yra šviesa“ autorė pastebėjo, jog Lietuvoje stinga dvasingumo. „Net šeimose jo nėra. Savo šalį koneveikiame! Koneveikdami ant savo vargšės šalelės krauname negatyvą. Ne iš- važiuoti iš Lietuvos reikėtų, o vykdyti dvasinę programą, kad taptume geresni“, – teigė Ala. Prisiminė savo iš užsienio atvykusią senelę: ji pakraupo, jog Lietuvoje šnekama tik apie pinigus, sklypus, dujas. „Jūs man svetimi savo materialumu“, – pasakiusi senelė ir išskubėjusi atgal.

Svarstydama, kada Lietuva prarado dvasingumą, autorė minėjo 1994–uosius, kai į pradėjusią skursti šalį ėmė plūsti Vakarų senienos – dėvėti drabužiai, naudoti baldai, automobiliai: „Juk nežinia, iš kokių šeimų ir kokio informacinio lauko visa tai yra. Galbūt pigiai įsigijote vėžiu sirgusiojo informacinį lauką.“ A. Prokofjovaitė, Lietuvą grožiu prilygindama Austrijai, Olandijai, apgailestavo, kad joje nevystomas turizmas, kad kai kuriose kaimo turizmo sodybose dar yra pigių lovų su dvokiančiomis anklodėmis.

„Žmonės turi suprasti, kad dirbti, kurti verslą reikia kokybiškai – su meile. Tada dėl nesėkmių nereikės kaltinti aplinkos. Mama juk negali pykti ant savo vaiko, kad jis žvairas. Taip ir mes – užuot peikę savo šalį, jos labui dirbkime su meile“, – teigė A. Prokofjovaitė.

Nuotraukose: (viršuje) Aiškiaregė Ala Prokofjovaitė; (apačioje) Lietuvos seimo narė Dalia Teišerskytė

Jolantos KAŽEMĖKAITYTĖS nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)