„Litmenio“ oazėje Jūratė Visockaitė neatsako, kodėl juodas puodas juokiasi iš spalvoto katilo…

Be_komentaru_4_II.jpgLaisvoje Lietuvoje ne tik internetų svetainių komentarų skiltyse kiekvienas gali rašyti, ką tik nori, pareikšti savo subjektyvią nuomonę, neparemtą jokiais faktais, o tik emocijomis. Kaip dėl to vertinti naujo žurnalo „Literatūra ir menas” elgesį?

“Išleidome pirmą žurnalo numerį ir, žinoma, sulaukėme pirmųjų pagyrimo ir nusivylimo žodžių. Pastarieji skiriami kultūros savaitraščio senamadiškam maketui ir dizainui – taigi, būtina jį apsvarstyti platesnėje redakcinėje kompanijoje. Laukiame skaitytojų, suinteresuotų gerbėjų ir negerbėjų, laiškų apie kiekvieno numerio išvaizdą, netgi nejuokaudama sakyčiau, – vidinį pasaulį. Juk nutarėme jį valingai formuoti, norime pagaliau turėti solidų savaitinį kultūros žurnalą, padorų „Litmenį“. Kadaise, tarybiniais metais, kultūroje esantis ar ją mėgstantis žmogus laukdavo šeštadienio, nes šeštadienį pasirodydavo laikraštis, kurį paimdavai į rankas ir atsikvėpdavai. „Litmenio“ žalia (pavadinimo spalva) oazė, visi vyresni kultūrininkai tai patvirtins, siūlydavo tau deguonies porciją, bendrą reikalą, vieną partiją. Ak, žinoma, dabar tokie žodžiai skamba patetiškai, jau ir užmiršome, kad taip buvo iš tikrųjų,”- teigia antrame žurnalo  “Literatūra ir menas” numeryje Jūratė Visockaitė.

Džiaugiamės ir sveikiname sostinės ir visos Lietuvos kūrybinę inteligentiją, kuri sulaukė naujo žurnalo. Ir kūrybingam redakcijos kolektyvui linkime įgyvendinti  savo gerus sumanymus.

“Palaidojom, rodos, net 66 metus leistą laikraštį, pagimdėm žurnalą. Reikia jį auklėti, formuoti. Neapsieisi čia be griežtų žodžių ir linijų, pozicijų ir principų. Lengviausia būtų pražioti burną ir inertiškai atkartoti: nėra pinigų. Nėra ir nebus tiek, kiek norime, ir taškas. O ko dar nėra? Kur dar galėtų kauptis tas svorio centras, ta išcentrinė jėga, kuri vis dėlto neleidžia tau susmukti? Kaip ji vadinasi?”,- tęsia komentarų autorė.

Nors varnas varnui akies nekerta, bet naujas žurnalas “Literatūra ir menas” kitoks:

“Kūrybinėse oazėse „et, žinai, visai pusėtinai“ galima gyventi, kurti ir vegetuoti, per žarnelę nuosaikiai, bet pastoviai maitinamam stipendijų, fondų, kūrybinių sąjungų, susivienijimų, net į madą atėjusių vardinių rajoninių premijų. Tokiose oazėse –¬ leisiu sau būti kolegiškai nekorektiškai –¬ išauga ne tik palmės su kokoso riešutais. Ir tai visi žinome ir tyliai pakenčiame. Negi gaila kažin kokių pinigų iš bendro valstybės kapšo?”

Nors skaičiuoti svetimus pinigus yra nepadoru, tačiau Jūratė Visockaitė, atrodo, labai pasipiktinusi, kad valstybės ar savivaldybės lėšos yra skiriamos kultūrinei žiniasklaidai.

“Kai tik paimu į rankas gliancinį savaitraštį „Nemunas“, vis smarkiau atvimpa žiauna. Gal tiksliai žmonės sako, kad Kaunas yra Kaunas, ir nieko prie šito lėkšto lėkštumo nebepridėsi. Taip, taip, atsimenu, nemunietis Kukulas numirė, Navakas trinktelėjo durimis, liko tik jaunas genijus Jakučiūnas, kuris staiga numojo ranka (simptomiška!) ir ėmė rašyti savo skiltis kaip Nejakučiūnas, kaip tipinis lėkštutinis kaunietis – net perklausiau: gal ten ne Tu rašai? Ką jau šnekėti apie pagrindinio ešelono apžvalgininkus. Esu tikra, niekas iš šito savaitraščio ekspertų-rėmėjų (po savivaldybės ir kelių fondų ženkliukais metrikoje slepiasi konkretūs išsilavinę žmonės) jo neskaito, į vienintelį gražiai atspaustą viršelį gal tik pasižiūri, bet – negi gaila? Duosim ir vėl visiems po lygiai, tegul jie ten toliau kepurnėjasi, ieško kultūros politikos. Tačiau skaudžiausia, kai į tokį kultūros leidinį – į „Nemuną“, o anksčiau, prisipažinkime, ir į „Literatūrą ir meną“ – nekreipia dėmesio patys kultūros žmonės. Tiesiog nurašo jį,- teigia naujojo žurnalo tadas blinda – Jūratė Visockaitė.

Keičiasi ne tik laikai, žmonės, bet ir patarlės. “Juokiasi puodas, kad katilas juodas” – jau turėtų išnykti iš mūsų tautosakos. Keista, kai tarp daugybės spalvotų žurnalų pasirodo juodai baltas leidinys. Juo labiau, kad savaitraštis “Nemunas”, kaip ir kiti laikraščiai spausdina spalvotas nuotraukas. Gaila, kad komentarų autorė, žinodama, koks varganas Lietuvoje yra žiniasklaidos gyvenimas, kerta šaką ant kurios pati sėdi. Kodėl  kolegė taip daro, iš jos komentarų neaišku. Gal dėl to, kad “Nemuną” gerbia, jį myli kauniečiai ir iki šiol savaitraščiui padėjo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas? Atsitiktinumas ar sutapimas, antras “Literatūros ir meno” numeris pasirodė tuo metu, kai SRTRF sprendžia, kam 2012 metais skirti lėšas? Gal geriau vienam didelį kąsnį praryti, negu jį dalintis su kitu?

O J. Visockaitė savo apmąstymus baigia žodžiais: “Nors aš rašau redakcinėje skiltyje, bet išsakau tik savo nuomonę, redakcijos nuomonė gali ir nesutapti su manąja. Tiktai žinau, kad „Litmenis“ nebenori būti liurmeniu, panašiu į „Nemuną“. Žinau, kad išcentrine varomąja jėga gali tapti paprasti dalykai. Valia, atsakomybė, įsitikinimai.”

Ir mes išsakome tik savo nuomonę: Kauno kultūros ir meno savaitraštis “Nemunas”, kuriam kitąmet sukaks dešimt, buvo, yra ir liks. Tokia Kauno savivaldybės VALIA, redakcijos ATSAKOMYBĖ ir tokie kauniečių ĮSITIKINIMAI. Jeigu kai kas norėtų, kad būtų kitaip, tegul atsistoja prieš veidrodį, ir kai ko paklausia… Paskui tegul susiranda vilniečių – literatūrologės, prof.Viktorijos Daujotytės ir žinasklaidos ekspertės, doc. Audronės Nugaraitės rašytus komentarus apie savaitraštį “Nemunas”, vienintelį Kaune leidžiamą kultūros ir meno leidinį, kuris tęsia 1967 metais upės tėvo vardu pavadinto žurnalo tradicijas. Tegul į buvusį ir esamą “Nemuną” nors kiek tebūna panašus naujas žurnalas “Literatūra ir menas”!

LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba

Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys „Kūrėjo pirštai”

 

Panašūs straipsniai