Kai sulaukiau garbingo amžiaus, žmona pradėjo mane šalinti nuo visokių buities darbų ir reikalų. Neleidžia dulkių siurbliu valyti grindų, kad nesugadinčiau siurblio, neleidžia skusti bulvių, girdi, labai spaudžiu skustuką ir skutu labai storomis lupenomis, nevaro krautuvėn apsipirkti, kad nepamesčiau pinigų ar nepripirkčiau ko nereikia (jos draugė davė motinai penkiasdešimt litų ir liepė nupirkti sviesto, tai toji už visus pinigus ir atbogino sviesto), net lovos pakloti neleidžia, atseit nesugebu išvėdinti kambario ir patalynės. Trumpai sakant, nieko dirbti neduoda ir į lauką neleidžia. Kai taip viską ėmė drausti, pradėjau nerimauti, kad nepadėtų kryžiaus meilės žaidimams.
Gerai žinomas posakis, kad kai šauki, tai ir prisišauki. Tikrai, vieną vakarą po meilės žaidimų ji pareiškia, kad reikia šiuos žaidimus įvairinti. Girdi, jie turi ne tik teikti malonumą ir džiaugsmą, bet ir gausinti organizme adrenalino kiekį. Ir tai esąs ne jos išmislas, tokias rekomendacijas ji radusi žurnaluose, kuriuos skaito bibliotekoje. Juose moterys dalijasi patirtimi, kiek daug gaunančios to adrenalino, besimylėdamos lifte, mašinoje, parke ar kokioje aikštėje.
Iš pradžių tokia šneka kiek suglumino. Juk ji žino, kad senas jautis vagos negadina, tą jai įrodžiau ir praktiškai, nes moku mylėtis keturiolika būdų ir visus juos taikiau meilės žaidimuose. Bet greitai apsiraminau, nes visą gyvenimą stengiausi pagal galimybes tenkinti žmonos pageidavimus. Meilės reikaluose aš imlus, tai kodėl nepamėginti patenkinti ir šį jos norą. Juo labiau kad tam yra visos materialinės sąlygos: name veikia liftas, turime mašiną, gyvename prie pat parko.
Dabar jaunimas meilės reikaluose daug išmaningesnis nei mes, tik retkarčiais mintimis nuklystantys į jaunystę. Tai einu pasikonsultuoti pas savo anūkę, neseniai ištekėjusią, todėl tikriausiai jai nesvetimas domėjimasis meilės žaidimais. Išaiškinu jai, kad moku mylėtis keturiolika būdų, bet žmona, prisiskaičiusi žurnaluose patarimų, jog reikia įvairinti meilės žaidimus ir mylėtis ne tik lovoje, bet ir viešose vietose, reikalauja tuos būdus taikyti naujomis aplinkybėmis.
Anūkė išklausiusi reziumavo trumpai drūtai:
– Nei lifte, nei kur kitur jokių meilės žaidimų negali būti. Tai gryniausias seksas, niekas kitas, tik… dulkinimasis.
Nors ir pagyvenęs, bet greitai susigaudžiau, kad reikia keisti kvalifikaciją – nuo meilės žaidimų pereiti prie dulkinimosi. Nieko baisaus, šiems reikalams aš imlus, persikvalifikavimu rūpinasi darbo birža, tai ir skambinu į šią organizaciją. Atsiliepia skaidrus jaunatviškas moters balsas. Šitam balsui išdėstau, kad moku mylėtis keturiolika būdų, bet žmona prisiskaičiusi žurnalų… Ir t.t. iki anūkės reziumė. Išaiškinęs situaciją paprašiau užrašyti į kursus persikvalifikuoti iš mylėjimosi į dulkinimąsi.
Nežinau, ar atidžiai šitas skaidrus moteriškas balsas klausėsi mano padejavimų, bet manęs nepertarė ir, tik kai viską išklojau, paklausė:
– Kiek jums metų?
– Metų turiu nemažai,- prisipažinau, – aštuntą dešimtį baigiu.
– Tai jau pensininkas?!- lyg klausė, lyg teigė balsas. Turėjau sutikti, kad tikrai esu pensininkas.
– Mes su pensininkais neturime reikalų, mūsų organizacija rūpinasi darbingais žmonėmis, – išgirdau paiškinimą.
– Pensininkas tai pensininkas, bet aš šioje srityje darbingas! – pakėliau balsą, gindamas savo garbę ir orumą.
– Deja, iki šiol nebuvo poreikio surengti tokius persikvalifikavimo kursus, – maloniai paaiškino balsas. – Paskambinkite po poros metų, jeigu atsiras daugiau to pageidaujančiųjų, surengsime.
Kas man, aš galiu laukti ir penkerius metus, bet žmona!.. Negaliu smukti jos akyse.
Ką gi, negali pagelbėti darbo birža, tenka kreiptis į mūsų seimūną, kuris prieš rinkimus dievagojosi, kad jam niekas daugiau nerūpi, tik mūsų visų, rinkėjų, bėdos ir vargai. Tegu pasikapsto mano bėdoj.
Nueinu pas jo padėjėją, iškloju viską, ir kad žmona prisiskaitė žurnaluose… ir t.t., ir pareikalauju surengti susitikimą su seimūnu dulkinimosi reikalu. Padėjėjas išklausė ir patarė viską išdėstyti raštu, nes reikalas esąs rimtas ir iki tol negvildentas. Parėjęs namo sukūriau raštą, kad moku kvalifikuotai mylėtis, bet žmona prisiskaitė žurnaluose… Ką toliau rašiau, tikriausiai suprantate. Baigiau raštą ketegorišku reikalavimu išaiškinti, kaip man pereiti prie dulkinimosi.
Po kiek laiko skambina seimūnas. Paaiškina, jog nekviečia į Vilnių pasikalbėti, kad neturėčiau kelionės išlaidų, nes jis labai rūpinasi, kad pensininkai neišleistų nė vieno cento, todėl racionaliau būsią reikalą aptarti telefonu už valdiškus pinigus. Toks rūpinimasis mane taip sujaudino, tad gaudyte gaudžiau kiekvieną jo žodį.
Sako, mesk iš galvos tą dulkinimąsi ir imk kaip pavyzdį partijas. Jų dabar Lietuvoje kelios dešimtys ir visos sukurtos iš meilės Lietuvai, jos žmonėms – ir lietuviams, ir tautinėms mažumoms. Kad galėtų tą meilę išreikšti darbais, partijos stengiasi patekti į valdžią. Pusė jų dalyvauja rinkimuose į Seimą, pusei dalyvaujančiųjų rinkėjai duoda mandatą. Tada pradedama sudarinėti kelių partijų valdančioji koalicija, vadinama pozicija, kitos partijos lieka opozicijoje, kuri turi mažiau galimybių darbais įrodyti meilę Tėvynei ir jos žmonėms.
Va, ir pats taip padaryk. Liepk žmonai, kad ji iš keturiolikos meilės būdų atrinktų kokius septynis. Iš tų septynių būdų kiekvienam meilės žaidimui sudaryk kelių būdų koaliciją. Tai nesunku padaryti, nes čia, ne kaip Seime, pozicija ir opozicija nelabai skiriasi: kai pats pozicijo-je – žmona opozicijoje, kai žmona pozicijoje – pats opozicijoje. O dėl šventos ramybės leisk koalicijas sudarinėti žmonai. Taigi mylėkitės per vieną sesiją–suėjimą keliais būdais, nes tik meilė gali apsaugoti Lietuvą nuo visokių negandų – baigė pamokymus gerbiamasis seimūnas.
Protingus protingo vyro patarimus pradėjome taikyti gyvenime, tiksliau sakant, lovoje. Deja, nors patarimai buvo protingi, juos įgyvendinti nelabai sekėsi. Sudaro žmona, sakysime, keturių ar penkių būdų koaliciją, o pagrindinam meilės veikėjui tos koalicijos nepatinka. Pirmą, antrą būdą dar ištveria, o trečiame kapituliuoja. Prasideda meilės krizė, kaip ir politinėse koalicijose.
Skambinu į televiziją, kur pagalbą teikia jauna moteriškė ir jaunas šnekus vyrukas. Aiškinu, kad moku mylėtis keturiolika būdų, bet žmona prisiskaitė žurnaliuose… ir t.t… iki pat meilės krizės. Prašau atvažiuoti ir paveikti žmoną, kad ji atsisakytų, mūsų šeimai nei reikalingų, nei naudingų meilės idėjų.
Tikrai atvažiuoja. Moteriškes paliekame aiškintis prie kavos virtuvėje, o mes einame parūkyt į balkoną. Tai tas vyrukas ir sako:
– Netikėk politikų šnekomis apie meilę. Jie nemyli nei Lietuvos, nei jos žmonių. Jie dulkina valstybę dienos šviesoje, dulkina mus kiekvieną, visai nerausdami ir nenusukdami akių. Baikite su tomis koalicijomis, mylėkitės kaip mylėjotės. Tegul žmona meta skaityti žurnalus, tegul geriau skaito „Ūkininko patarėją“, tai gal ką naudinga sužinos.
Matyt, moteriškė irgi pakalbėjo įtaigiai, kad mano žmona parašė žurnalui grėsmingą laišką, pradėdama: „Mano vyras moka mylėtis keturiolika būdų, bet aš perskaičiau jūsų žurnale…“ ir toliau išvardija visas nesėkmingas pastangas prisitaikyti prie žurnalo rekomendacijų.
Dabar žurnalai ne tik leidžiami ant gero popieriaus, bet ir operatyviai reaguoja į skaitytojų laiškus, stengiasi jiems kuo galėdami padėti. Tai ir žmona veikiai gavo atsakymą. Girdi, iš pirmo laiško sakinio aišku, kad autorė yra ištekėjusi, o žurnalas gvildenąs tik panelių reikalus. Todėl redakcija į laiško turinį nesigilinusi, tik permetusi akimis ir supratusi, kad šeima neturinti savo būsto, jei dulkinasi pakampėse. Siekdama laiško autorei padėti, nors tai ir nepriklausą redakcijos darbo sferai, ji laišką persiuntusi žurnalui „Statau trobą“, gal jis patarsiąs, kaip įsigyti būstą.
Operatyviai atsakė ir šis žurnalas. Girdi, atidžiai išnagrinėjome jūsų laišką ir supratome, kad jūs turite savo būstą, tik gal tą būstą reikėtų sumoderninti, todėl laišką persiunčiame žurnalui „Būstas“.
„Būstas“ reagavo veiksmingai. Vieną pavakarę pas mus apsilankė du žurnalo darbuotojai – jaunuolė ir jaunuolis. Apžiūrėję butą visai jį sukritikavo ir pareiškė didžiausią nusistebėjimą, kad mums tokiame bute, neturinčiame nė mažiausių erotinių akcentų, meilėje šis tas išeina, dargi keturiolika būdų.
– Mieloji panele, – griežtai užprotestavau, – negalima taip niekinti mūsų buto ir įžeidinėti mano žmonos. Ji turi visus moterims būdingus erotinius akcentus. Tiesa, jie neprifarširuoti ir nepaskutinėti, bet funkcionuoja veiksmingai.
– Gerbiamasis, – nepasimetė mergina, – po sijonu yra seksas, bet ne erotiniai akcentai. Erotiniai akcentai turi būti interjere, jie kaip tik ir turi kreipti mintis po sijonu.
Ir pradėjo pasakoti, jog reikia taip pertvarkyti butą, kad visos sienos ir lubos būtų erotiškos, kad kur bestovėtum, kiekvienas grindų metras žadintų seksą. Aiškina su užsidegimu, pasilenkusi rodo tuos grindų metrus kažkodėl ne bato galiuku, o šratinuku, atkišdama savo erotiką, menkai pridengiamą sijonėlio, po kuriuo vietoj kelnaičių matyti tik batų raištelis.
Pagalvojau: tokia jauna, o kaip savo darbą išmano, kaip jam atsidavusi, kaip moka įtikinėti! Aukštai kops!
Išklausę agitaciją klausiame, kiek atsieitų toks buto pertvarkymas. Pasirodo, nuo šimto litų už kvadratinį metrą, bet žmonės rengiasi ir už pusantro ar du šimtus. Greitai sumetame: penkiasdešimt kvadratų po šimtą litų, išeina penki tūkstančiai. Bet tuoj pat priduriu, kad tokia kvadratūra su pagalbinėmis patalpomis: virtuve, vonia, tualetu, prieškambariu, sandėliuku.
– Tualete ir vonioje juo labiau reikalingi akcentai, nes tualete kelnės būna jau pusiau numautos, o vonioje esate ir visai plikas, todėl reikalingi akcentai, skatinantys eiti iki galo, – toliau rodė profesionalumą butų erotikos žinovė.
– Iki kokio galo, – klausiu, – ir kaip eiti?
– Iki ano galo ir važiuoti iki galo, – įsiterpia jaunuolis, dar labiau supainiodamas galus ir parodydamas, kad jam dar toli iki panelės profesionalumo. Nevykusį įsikišimą pertaria panelė:
– Sandėliuką galima būtų ir išmesti: nedidelis, užkrautas, jame ir stačiomis nieko neišeitų, – pridūrė pravėrusi sandėliuko duris.
Kadangi pensininkams daug kur daromos nuolaidos, tai klausiu, kokias nuolaidas daro jie. Pasirodo, už buto suerotinimą pensininkams ne tik neduoda nuolaidų, bet dar ima antkainį.
Išleidę svečius erotiškai nuteikti patylime, vienu iš keturiolikos būdų pasimylime ir pradedame svarstyti. Kur ten mums penki tūkstančiai! Teturime du tūkstančius, ir tai atidėtus juodai dienai. Bet žmonai kyla netikėta mintis, kad gal reikėtų suerotinti tik miegamąjį. Penkiolika kvadratų, plius PVM, tai tų mūsų santaupų ir užtektų. Aš nepritariu tai minčiai, nes pinigai atidėti juodai dienai (ne nakčiai), bet žmona vėl pateikia savo argumentus. Esą bus toji juoda diena ar nebus, absurdas jos laukti, verčiau imkime ir praskaidrinkime dabartines pilkas dieneles.
Sutinku, kad būtų malonu praskaidrinti pilkas dienas, bet gaila išleisti taip vargais negalais sukauptus pinigus. Todėl pamąstęs pasiūliau tokį kompromisą: aš pasistengsiu išmokti mylėtis dar keliais būdais, gal jie suteiks to papildomo adrenalino.
Žmona dar neapsisprendė, bet pinigai jos valioje, tai ką žmogus gali žinoti, ką ji sumanys. Svarbu mąstyti patriotiškai, atsiprašau, erotiškai!
Nuotraukoje: Linksmojo pasakojimo autorius, LŽS narys Adomas Subačius
Vladimiro Beresniovo nuotr.
Algimanto SNARSKIO piešiniai
