KAUNO TEATRAI: RYŠKI SEZONO MANIFESTACIJA

Gediminas JANKUS, „NEMUNAS“, Kauno meno ir kultūros savaitraštis

G.Jankus II (n(_1.JPGBaigiantis metams derėtų prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos, mano manymu, įsimintiniausius ir iškilius pastatymus, ženklinančius rudenį prasidėjusį teatrinį sezoną, pabandyti paieškoti ir įvardinti tam tikras bendras tendencijas ar skirtumus. Metų virsmas tam tinkama proga, juolab kad sezonas su kalendoriniais metais nesibaigia. Stabt, nors nelengva – kauniečiai teatralai įsibėgėjo, įsisiūbavo, ir reikia pripažinti, gan ryškiai ir kai kuriais atvejais netikėtai stebino.

 Visų pirma, veik visos rudens premjeros – ne „fygli-mygli“, ne dirbtiniai eksperimentiniai surogatai, pariebinti kabakų anekdotais, ne „lovų istorijos“, pridengtos plagiatais iš trečiarūšių muilo istorijų ir neva „paryžietiška dvasia“, ne taip vadinamos komedijos, besivaržančios su komercinėmis TV bukumo ir kvailinimo estafetėje.

Šalin brukamą masinės kultūros psichozę, šalin masinį vartotoją su išdrykusia seile ir liberalių kultūrbolševikinių lozungų prikimšta galvele…

Šalin šiaudinius kūrėjus, budinčius prie labdaringų akcijų su „ašara balse“ ir svetimo skausmo betalentes variacijas pateikiančius kaip atjautos etaloną…

Šalin melą, veidmainystę, šalin sceninius plagiatus, imituojančius tikrovę ir kalbančius apie menkavertes, laužtas iš piršto ar užsakomąsias „problemas“…

Žinoma, tokių manifestų ir deklaracijų negirdėjome, tačiau įsiminusiomis kai kuriomis premjeromis miesto teatrai, regis, tai akivaizdžiai bylojo. Manau, kad svarbiausi motyvai – nenuolaidžiavimas nubukusiam masiniam miestelėnų skoniui, parazitiniams įpročiams ir smegeninių kolapsui. Pabuskite, apsižvalgykite, susimąstykite… Svarbiausi akcentai – tradicinėms moralinėms vertybėms, nūnai tokiom nebemadingom, tokiom neva nuobodžiom… Pasiaukojimas, kilnumas, dora, meilė, atgaila, siekimas aukštesnių tikslų, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo Kauno teatrai.

Sudėlioti akcentus istorinėje atmintyje, apsivalyti įsakmiai ir įtaigiai kvietė miesto valstybinis dramos teatras. Jonas Jurašas „Apsivalymu“ sujaudino ne tik pasirinkta skaudžia praeities tema (pokario sovietizacija, trėmimai, pavergtos tautos kančios ir lūkesčiai, prisitaikymas ir išlikimo kaina), bet ir aukšto lygio režisūriniais sprendimais, psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis, ir, kas mano manymu, bene svarbiausia – itin tiksliai sudėliota ir panaudota reikšmingų ir daugiaprasmių simbolių ir ženklų kalba. Visa talento jėga, su didžiule įtaiga J. Jurašas kalba apie mums tokią skaudžią praeitį, keldamas moralinės atsakomybės, išdavystės kainos klausimus. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, įsimintini aktorių (E. Mikulionytės, E. Stanciko, G. Aničaitės, E. Gudavičiūtės ir kitų) vaidmenys, scenografės J. Skuratovos, tapusios režisieriaus bendraminte, scenos apipavidalinimas ir kostiumai,, šį pastatymą iškelia į vieną geriausių sezone. Pastatymas kalba apie amžinąsias, vis rečiau minimas vertybes, kalba apie vidinį apsivalymą, ir svarbiausia, tąja kalba neapsiriboja – išsako poziciją ir aukštą moralinę nuostatą.

Panašias, tik dar skaudesnes istorines temas savo premjeroje gvildena Kauno kamerinis teatras, pastatęs Daivos Čepauskaitės dramą „Diena ir naktis“. J. Jurašas savo kilninančiai ir dvasią apvalančiai idėjai pasirinko jau vos ne kultiniu tapusį S. Oksanen veikalą, (veiksmas vyksta posovietinėje Estijoje, tačiau A. M. Sluckaitės draminio teksto redakcija ypatingai akcentavo bendražmogišką problematiką, juolab kad panašūs sukrėtimai buvo skaudžiai palietę ir Lietuvą), gi originali D. Čepauskaitės pjesė pasakoja ne tik apie dramatišką žydaitės ir lietuvio meilės istoriją. Tragizmo ir vidinio pasirinkimo dilemą pagilina vaizduojamas laikmetis – karo metai, nacių okupacija, kuomet ribinėse situacijose – masinio naikinimo akcijų akivaizdoje atsidūrusios žydų šeimos sulaukdavo ne tik atjautos iš juos gelbėjusių lietuvių tarpo. Įvairūs kriminaliniai elementai, sąžinę ir žmogiškumą praradę subjektai dalyvavo naikinimo akcijose, ir apie tai atvirai ir didele įtaiga pasakoja dramaturgė, aiškiai išsakanti savo pilietinę ir žmogiškąją poziciją.

Režisierius Stanislovas Rubinovas pastatyme pasiekė apibendrinančio įtaigumo, itin subtiliai ir jautriai perteikęs sudėtingus santykius, visaapimantį meilės jausmą iškeldamas virš kasdienybės, tačiau parodydamas, kad vien meilės moraliniam apsivalymui nepakanka. Tragiškas žydų likimas, atskleistas per vienos šeimos istoriją, sujaudina, o lietuvio Kosto, slepiančio ir saugančio mylimąją per visą nacių okupacijos laikotarpį, paveikslas tampa apibendrinančiu.

 Muzikinis teatras, manau taip pat itin darniai įsiliejo savo premjeromis į aukštų idealų ir dvasią apvalančių jausmų lygmenį. Dvi premjeros klasikinės operos gerbėjams – puiki dovana. G. Donicetti „Liučija di Lamermur“ – ypatingas įvykis ne tik miesto, visos šalies mastu. Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida, per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė ir pasiaukojimas, kaip pagrindinis leitmotyvas, galų gale tragiška atomazga – visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta ypatinga jėga ir įtaiga. Spektaklio kūrybinė grupė – dirigentas J. Geniušas, meno vadovė D. Ibelhauptaitė, režisierius G. Šeduikis, kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius, scenografijos autorius A. Dumitrescu viską pajungė pagrindinei idėjai, suderino ir orkestruotę, ir vaidybą, ir kostiumus. Bel canto operos iššūkius ir išbandymus puikiai išlaikė atlikėjai, atskleisdami ne tik puikius vokalo sugebėjimus, bet ir gilų dramatizmą, emocionalumą, psichologinį pagrįstumą. R. Vaicekauskaitė, G. Pečkytė, sukūrusios pagrindinį, itin sunkų vokalo ir vaidybos požiūriu Liučijos vaidmenį, kiek skirtingai traktavo savo heroję, surasdamos netikėtų ir originalių sprendimų.

 Itin įdomus kitas Muzikinio teatro pastatymas – nūnai beveik nestatoma viena ankstyvųjų D. Verdi operų „Atila“. Šis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja estų kūrėjai ir atlikėjai bei kvietiniai solistai, yra įsimintinas savo ne tik švietėjiška, bet ir kilninančia misija. Šiuo spektakliu teatras akivaizdžiai pratęsė savo aukštų moralinių ir meninių kriterijų akcentavimą. „Atila“ – taip pat tragiškos meilės istorija, tačiau perteikta visai kitomis muzikinėmis priemonėmis, Verdis muziką kūrė, kupinas romantiško polėkio ir pakylėjimo, meilę ir pareigą Tėvynei, savo tautai iškeldamas aukščiau visko. Toji pareiga – pagrindinis operos leitmotyvas.

 Muzikos vadovas ir dirigentas estas Erki Pehk, manau, sugebėjo suderinti nelengvą partitūrą, dramatinį garsų muzikos skambėjimą kulminacinėse scenose su solistų atliekamomis arijomis. Kas svarbiausia, šis projektas sudarė galimybę mūsų žiūrovui pamatyti ir išgirsti europinio lygio atlikėjus, visų pirma garsųjį Eriką Fentoną (JAV), Anastolį Sivko bei Vladislavą Sulimskį (Baltarusija) ir visą eilę mūsų garsiausių operos atlikėjų – Sandrą Janušaitę, Dainių Stumbrą, Tadą Girininką. Keliaujantis festivalinis pastatymas, kuriame puikiai pasirodo ir mūsų teatro choras (chormeisteriai R. Tilvikas, R. Vaitkevičiūtė), yra visais atžvilgiais sveikintinas. Koks gražus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys, koks ypatingas rezultatas. Šit estų režisierius Ū. Saaremae itin išradingai sprendžia masines scenas, kuomet hunų masė, akla, įniršusi, garbinanti jėgą, prievartą, staiga stabteli, dvejoja, nes juos paveikia ne tik artėjanti tragiška meilės atomazga, bet ir popiežiaus Leo I efektingas pasirodymas. Dailininkas Madis Nurms pateikė originalų scenovaizdžio sprendimą. Gili simbolių ir aliuzijų kalba. Jokio archyvinio istoriškumo. Viskas pajungta svarbiausioms idėjoms – laisvė, pasipriešinimas pavergimui, dramatiška, pakylėta meilė. Ir pareiga, ir kerštas. Todėl ieškoti autentikos neverta, nes statytojų tikslas buvo kitas – būtent per G. Verdžio muziką perteikti amžinąsias, nesenstančias, ir šiandien mums aktualias problemas.

 Aktualumu ir nūdienos problemų etiniu vertinimu pasižymi ir mažojo teatro premjera – V. Balsio režisuota „Gagarino gatvė“ pagal G. Burke pjesę. Šis pastatymas vertas atskiros analizės.

  Belieka tikėtis, kad Kauno teatrai ir kitais metais, tęsdami sezoną, džiugins tokio lygio ir tematikos pastatymais, neužmiršdami tų mano akcentuotų ir įžvelgtų aukštų moralinių reikalavimų. 

 

Panašūs straipsniai