VIDAS BEITNARAS. Į BUDAPEŠTĄ IR KITĄ VENGRIJĄ II. Lodzės tramvajai, Krokuvos maldininkai, Veličkos druskos urvynai

Lodze_II_a.JPGLodzė po nubirbtų 546 kilometrų pasirodo tokia nesimpatinga, kad esu linkęs pamiršti, ko čia atsibeldžiau. O būtent – nusipirkti bilietų į Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo rungtynes (jos šiame mieste vyks rugsėjį) ir iš anksto pasirūpinti nakvyne. Tartum po priešų atakos aprūkusiame senoviniame Legionų gatvės name neįmanoma užmigti: tramvajai tartum traktoriai trata bėgiais taip, jog tirta sienos ir langai, tačiau ir lovų čiužiniai. Nemokamas vibracinis masažas. Pro langą ne ką geresnis vaizdas – negyvenamas pajuodęs griozdas su kailių parduotuve pirmame aukšte (labai panašu į Kauno šv. Gertrūdos gatvę).Gatves_mimas_Krokuvoje_II.JPG

 

Kitą rytą naujieji tekstilininkų didmiesčio rajonai ženkliai šviesesni. Specialiai čempionatui pastatytųsporto rūmų kupolas tviska saulėje, tačiau viskas uždaryta. Tik pavakare Krokuvoje sužinom, ką reiškia minios ir būriai baltai pasipuošusių lenkų, traukiančių į bažnyčias arba iš jų. Visur – didmiesčiuose, miesteliuose ir kaimuose. Birželio 11 – oji – valstybinė šventė, Dievo kūno (Božego ciala) diena. Per radiją išgirstame, kad ilgasis savaitgalis Lenkijoje prasidėjo tragedija: vakar vakare šiaurinėje dalyje avarijoje žuvo penki žmonės… Kokių dar krepšinio bilietų – maisto neįmanoma nusipirkti, viskas uždaryta. Iki dešimtos valandos ir kavinėse tik spyną tepabučiuosi. Ir jokios ala maksimanų savivalės – lenkiški prekybos didrykliai šiandien taip pat užrakintais nasrais. Miestelių kavinukės irgi dirba tik kai kur. Žmonėms šiandien pakanka dvasios peno.

 

Krokuva_Vavelio_pilis_II.JPGParko alėjoje prie Krokuvos Vavelio pilies – kelių šimtų metrų ekspozicija apie visas popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimines keliones. Didesnėms šalims ir JAV megapoliams – po atskirą stendą, o trys Baltijos sesės („postsovietinės respublikos“) – sugrūstos į vieną. Kompaktiški nykštukai mes, prieš šešiolika metų desperatiškai inkštę, kokia gyvybiškai svarbi popiežiui yra Lietuva. Priblokštas šv. Marijos bažnyčios interjero (tamsus, tačiau labai puošnus), pėsčiųjų gatvėje nė nepastebiu, kaip atsiduriu dvimetrinio dirbtinai juodaodžio „velnio“ glėbyje. Įmečiau jam, išsipaišiusiam lyg Šuriko draugui Fediai statybose, keliasdešimt grašių į skrybėlę, o tas, kad pasius baubti padrikas angliškas frazes tiesiai į ausį ir taip kratyti, kad vos liežuvio neprisikandu.

Ne, dviem bronzinėm mimėm su dūdelėmis ir baltapudriui „rašytojui“, iki pusės įkalintam skalbimo mašinoje, grašių nebemesiu, nes užliūliuos gyvatiškom melodijom ir išskalbs su visom mėsom! O jeigu rimtai – Lietuvos gatvėse šitokių pokštininkų labai trūksta.

 

Už Krokuvos Jogailaičių universiteto bibliotekos pasislėpusiame „hostelyje“ iki vidurnakčio vieni pas kitus per kelis aukštus laksto lenkų bernai ir mergos, kol pagaliau juos kažkas (galbūt po gimtąją šalį keliaujančių moksleivių grupių vadovai) sudrausmina. Ryte iki kraustymosi į kitą viešbutį turime keturias valandas. Pučiame į Veličkos druskų kasyklas, veikiančias jau septynis šimtus metų. Maždaug aštuoniasdešimties metrų gylyje po žeme iš trijų tūkstančių kamerų prasiskverbia trumpoji žinutė: „Ypatingas pasiūlymas Jums – IKI tortas „Kriaušė“. „Įsipareigojimai“ ir lietuviški ryšiai griebia už gerklės net nutolus nuo gimtosios šalelės ir kurmiškai įsiknisus į žemę. Kodėl viliojantis pasiūlymas neatskriejo vakar – juk visą dieną tarp Lodzės bei Krokuvos ir joje pačioje bastėmės pusalkaniai? Tikrai būčiau apsukęs ienas ir lėkęs 600 kilometrų link artimiausios IKI parduotuvės.

 

Veli__kos_drusk___kasykla_II.JPGIš vienos požeminės kameros į kitą vingiuotais ir tiesiais takeliais mūsų trisdešimties angliškai suprantančių grupę lydi du uniformuoti gidai. Priekyje Agnieška, pabaigoje, stebėdamas, kad kuris nepasiliktų – Andžejus. Visi turistai pakankamai rimti, o moterys net kiek įsitempusios. Tik tis švedus, matyt paragavusius, jų akimis žvelgiant, pakankamai pigių velnio lašų, iš visko ima juokas. Gal jie patys – kalnakasiai? Visa požemių labirintų trasa driekiasi 300 kilometrų, turistai vedžiojami tik kelis.

 

Matyt išsigandę, kad kaip ir vakar nerasime nė vienos veikiančios parduotuvės ar kavinės, po dviejų valandų ekskursijos puolame į druskų kasyklos kavinę pietauti. Dar neįtariame, kad iš trečiojo požemių lygio, iš 135 metrų gelmės į paviršių egzotiškai kilsime vadinamuoju Danilovičiaus stulpu, egzistuojančiu nuo septynioliktojo amžiaus. Lankytojai po devynis suleidžiami į atvirą darbininkų keltuvą, kuriame draudžiama judėti ar tuo labiau kaišioti pro groteles pirštus ar nosį. Spėlioju, ar ir čia prisiliuobusius švedus riestų „žvengas“. Beje, tų kasyklos lygių yra net devyni (giliausias – 327 metrų).

 

Kai atsiduriame ant žemės paviršiaus, jau kitas gidas kasyklos teritorija veda grupelę įvairiakalbių turistų link pradinio taško – kasos ir suvenyrų kioskų. Nustebina prie įėjimo laukinačiųjų kelių šimtų metrų ilgio eilės. Gerai, kad į Veličką atsimalėm šitaip anksti. Po pietų aplankyta Vavelio katedra su Jogailos, Jadvygos, Žygimanto Senojo, Stepono Batoro ir kitų karalių bei kunigaikščių karstais kažkaip nublanksta prieš paslaptingąjį druskų urvyną. Vakare Sukienicoje (Turgaus aikštėje) kepa gyvenimas: daugybės kavinių staleliai apsėsti pasaulio piliečių, hipiukas elektrine gitara pjausto savos kūrybos opusėlius, rengiama scena netrukus prasidėsiančiam koncertui, o kita – vienam iš Teatro nakties renginių. Kiekvienas teatras birželio dvyliktosios vakarui parengė savas programas. Tarkim, Krokuvos Juliaus Slovackio teatro mažesnėje scenoje (jos dešimtojo sezono inauguracija – Krokuva_II.JPGspektaklio „Malasvita. Baladė apie mafiją“ dainos). Lydimiems gido galima apžiūrėti Melpomenės tarnų pastatą. Didžiojoje scenoje du spektakliai šiai nakčiai parašytos Anos Bužynskos komedijos – farso „Čili pipirų ir aviečių uogienės kokteilis“ seansai. Dar vienoje, teatro kieme įrengtoje scenoje – šmaikštus projektas su gyva muzika „Apie Janą, kuris šunims siuvo batus“.

 

Pro šv. Marijos katedros bokšto angą išlenda trimitininkas ir it laikrodžio gegutė paskelbia atėjusią naują valandą. Apie dvidešimt anglų švenčia bernvakarį. Su baltomis nykštukų (smurfų ar snufų?) kepurėlėmis, mėlynais marškinėliais ir baltomis trumpikėmis, žydrai išsidažę veidus juokina praeivius, už dyką su visais norinčiais fotografuojasi ir patys nepaliaujamai krizena. Pusryčiaudami „Premium“ jaunimo viešbutyje pavartom svečių atsiliepimų knygą. Lietuviškų įrašų kol kas nerandam, kaip ir brolių latvių su estais, tačiau aptinkam kanadiečių, italų, brazilų pėdsakus. Man pasirodo, kad tarp smagiai pusryčiaujančių yra ir pora vaikinų, jau spėjusių iš po vakar nusiplauti žydruosius trolių veidelius.

 

Už kelių dešimčių kilometrų į rytus nuo Krokuvos išsibarsčiusiame Bochnios miestelyje pastebiu didelį transparantą – „Mes kol kas neblokuojame, bet prašome jūsų pagalbos dėl aplinkelio!“ Vadinasi, ši problema kankina ne vien Augustavą.

(Bus daugiau)

Nuotraukose: Lodzės senamiestis; Krokuvos mimas; Vavelio pilis; Veličkos druskos kasykla; Šv. Marijos katedra

                                                                   Vidmanto Beitnaro nuotr.

 

 

Panašūs straipsniai