Aš 16 metų gyvenau Anglijoje ir Lietuva mane svetingai priėmė atgal: davė darbų, daug pinigų, televizijos laidą, skilčių laikraščiuose. Sako: “Tik gyvenk čia, viskas bus taip, kaip tu nori.”
Aš Lietuvai dėkingas. Ir televizijos žiūriu daugiau nei buvau pratęs žiūrėti.
Šioje šalyje televizija nėra bloga. Visi yra įpratę burnoti, koneveikti Lietuvos eterį, bet jie nėra teisūs.
Pasižiūrėkite, kas rodoma Italijoje. Tikras siaubas! Visos laidos — to paties žaidimo formato, visur — tos pačios krūtiningos išsišiepusios pupytės vietoj vedėjų. Turinys toks, kad kalbos net nereikia mokėti.
O Lietuvoje — viskas gerai. Ypač turint galvoje šalies dydį ir auditorijos perkamąją galią.
Mes nesame turtinga šalis. Aš žinau, ką sakau, — aną dieną buvau įsijungęs teleparduotuvę. Ten garsiausias šalies drabužių dizaineris, kurio lūpomis tik šampanas turėtų tekėti, uoliai pardavinėja nebrangius itališkus čiužinius.
Perkamoji galia nėra didelė, reklamos pinigų nedaug, lėšų laidoms rengti — maža. Todėl viskas daroma taupiai, ir rezultatas tikrai yra neblogas.
Man įdomiausias dalykas — tarptautinės žinios, bet aš nesusidarau autentiško įspūdžio, nes jas visada žiūriu anglų kalba transliuojančiais kanalais. Jei žiūrėčiau lietuviškai, būtų nykiau — taip nyku, kad turbūt reikėtų emigruoti. Antra vertus, žmonės žada emigruoti kiekvieną kartą, kai mano parašytus tekstus perskaito spaudoje, ir ką dabar daryti?
Trečia vertus, jei kas nors domisi tarptautinėmis žiniomis, tai, be abejo, kalba ir angliškai. O nekalbantiems angliškai tomis žiniomis domėtis ir nepriklauso. Taip jam ir reikia, tegul žiūri Seimo TV.
Lietuvoje per televiziją rodomas neįtikėtinas kiekis filmų. Tie, kas nuomoja DVD plokšteles, turėjo seniai persipjauti venas. Kas gali norėti pirkti ar net dykai nusisiurbti iš interneto kokį nors filmą, kai vakarais per TV filmų rodo daugiau, nei gali pažiūrėti bedarbis tinginys, kurio užpakalis prisiklijavęs prie sofos.
Žinoma, problema yra vertimas. Vertėjai ir redaktoriai yra mirtinai įbauginti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir inspekcijos. Šios, žinoma, sako, kad protingi vertėjai ir redaktoriai neturėtų baimintis. Esą “stilistiškai pagrįstas” vertimas bus leidžiamas net ir su nelabai pageidautina leksika.
Bet rizikuoti dažniausiai niekas nenori, tad tokių vertimų, kaip kadaise buvo “Sopranų”, nėra daug.
Ekrane aštriadančiai nusikaltėliai, apsiginklavę granatsvaidžiais, ir vienaakiai sužvėrėję policininkai mėsinėja vieni kitus motoriniais pjūklais, riaumodami triaukščiais keiksmais, o lietuviškai lyg ramus upelis liejasi folkloro giesmelės: “Po šimts pypkių, kurgi mano šautuvas, kad jį kur žalčiukai? Ak, kipše, kaip gaila, vyrukai, kad jūsų nusikalstamoji grupuotė mūsų nusikalstamajai grupuotei nesumojo narkotikų atidardenti, kaip buvome sutarę. Šarangė varangė po stalu susirangė. Jūsų čia, vyručiai, nors vežimu vežk, ar tik nepradėsime mes jūsų dabar šauninkais pyškinti, saugokitės, šelmiai jūs.”
Ši situacija bent kol kas yra beviltiška. Atsakomybę turi prisiimti tie, kas tą baimės atmosferą sukūrė. Antra vertus, jei leidžiančiose ir draudžiančiose institucijose manoma, kad lietuvių kalba puikiausiai tinkama emocijoms reikšti, o 99 procentai tautos nesutinka su tuo ir kalba taip, kaip patinka, tai turime televiziją, kuri yra mūsų kalbinės dviveidystės veidrodis.
Dokumentikos per lietuvišką televiziją nedaug, bet galima pažiūrėti savaitgaliais Zitą Kelmickaitę, ir — garbės žodis — to pakanka. Aną dieną žiūrėjau jos laidą iš Dzūkijos, iš Čepkelių raisto. Negaliu nusiraminti ligi šiol, nes tai buvo Televizija iš didžiosios raidės.
Pokalbių laidos yra tokios, kokie yra pašnekovai. Išskyrus, aišku, mano paties laidą, antradieniais 21 val. rodomą per BTV, — ji smarkiai geresnė už visas kitas, bet tai jūs ir patys žinote.
Pramoginės laidos — šokių, muzikos, žaidimų — kaip ir visame pasaulyje, yra nei geresnės, nei blogesnės.
Man šio to trūksta. Na, didelio biudžeto kulinarijos ir kelionių laidų, kur būtų jau taip viskas prabangiai, kad stogas kilnotųsi. Kad mėsainio ruošimą Jamaikos paplūdimyje filmuotų penkiomis kameromis ir dar viena iš sraigtasparnio, o fone skambėtų gyva muzika. O kelionių programa būtų tokia, kad net vietos gyventojai aikčiotų, linguotų galvas ir sakytų: “Taip gražiai nufilmuoto savo miesto dar nematėme.”
Tai štai toks verdiktas. Televizijai — viskas gerai. Ar gali būti geriau? Be abejo. Viskas prieš akis.
