Adomas Subačius: Graudūs verksmai ir dantų griežimas (Ištrauka iš”Pabirų apie darbą leidykloje“)

Subacius_II_n_2.jpgII. KAI VIENA RAIDELĖ VISĄ RAIDYNĄ SUGADINA!..

1962 m. nelaimė neaplenkė TSRS istorijos vadovėlio IV klasei lenkų kalba. Teko plėšti pirmą lapą dėl klaidos tituliname lape. Atrodytų, tiek ten to teksto tituliniame vadovėlio lape–autorius, knygos pavadinimas, klasė, leidimas ir leidyklos pavadinimas su išleidimo data. Bet ir čia galima klaidingai nurodyti ir klasę, ir leidimą ir išleidimo metus. Na, o tokių atsitikimų, kad leidykla tituliniame lape nurodytų ne savo, o kitos leidyklos pavadinimą, ačiū Dievui, nepasitaikė. Bet klaida gali įsivelti ir į patį pavadinimą, kaip kad šiuo atveju vietoj TSRS istorija ketvirtai klasei gali išeiti TSRS isterija ketvirtai klasei. Viena raidikė, o leidėjams ji gali sukelti tikrą isteriją, netgi isterišką košmarą. Reikia pripažinti, kad šis lapo plėšimas jokių didesnių isterijų ar košmarų nesukėlė. Viena, vadovėlis lenkų, taip jiems ir reikia, antra, tiražas nedidelis, pora tūkstančių, tai gera talka per gerą pusdienį gali nesunkiai tą lapą išplėšti ir naują įklijuoti. Sunkiau jį išspausdinti. Bet juk tai spaustuvės vargas, už ką ji deramai atsiima.

1964 metais planetų išsidėstymas buvo itin nepalankus Žemei. Negaliu šiandien pasakyti, kas ten su jomis buvo ne taip, kaip jos ten tarpusavy bendravo, kad visa tai atsirūgo Žemės gyventojamas. Jeigu koks žingeiduolis norės tai sužinoti, kaip sakoma, sužinoti gilumines pasekmių priežastis, turės kriptis į astrologus. Antra vertus, netikęs buvo ir pats metų skaičius 1964. 1+9=10 ir 6+4=10. Iš viso 20! 9+4=13, velnio tuzinas, o 1+6=7, taigi bažnyčios pamėgtas septynetas: setyni sakramentai, septynios didžiosios dorybės, septynios didžiosios nuodėmės, septyni labdarybės darbai sielai ir tiek pat kūnui… Toks velniškos skaičių poros ir dvasiškos skaičių poros susigretinimas, aišku, nieko gera žadėti negalėjo. Suprantama, kad gaivalinės nelaimės negalėjo aplenkti ir neaplenkė leidyklos.

Vasario 20 d. leidykla gavo TSRS istorijos vadovėlio III dalies signalinį egzempliorių. Paaiškėjo, kad prastai atspausti pora pilietinio karo didvyrių ir ypač prastai bolševikų laikraščių pavadinimų rinkinys. Leidyklos valdžia pareiškia nepasitenkinimą spaustuvei, reikalauja perspausdinti tris lapus, spaustuvė nepasitenkinimo nepriima ir plėšyti lapų nežada. Ginčas atsiduria Vilniuje, Leidyklų valdyboje.

Tuo tarpu alyvos į ginčą šiūptelia spaustuvės skambutis, siūlantis žvilgtelėti į 20-ą puslapį. O tame puslapyje, pasirodo, atspausdinta štai kas: “Rusijoje, kaip nurodė V.Leinas, įvyko…”

Trūksta tik vienos raidelės, bet, perfrazuojant žinomą proletarinį rašytoją, viena raidelė visą raidyną atstoja. Nespėjus atsigauti nuo patirto šoko, spaustuvės skambutis siūlo žvilgtelėti į 22-ą puslapį. O jame tas pat: didžiojo proletariato vado pravardėje trūksta tos pačios raidytės.

Dabar ankstesnės bėdos šalin. Didelio čia daikto, kad prastai išspausdintas Tuchačevskis ar Bliucheris, vis tiek buvo sušaudyti ir dabar neveikia gyvųjų. Kas kita su Leinu. Nuo tokio išniekinimo jis gali grabe apsiversti, o kaip tada jį kniūbsčią Mauzoliejuje rodysi minioms?! Bet kai gerai pagalvoji… Jo smegenys buvo išimtos, mokslininkų preparuotos, tai gal ir labiausiai paniekintas jis nesugebėtų apsiversti…

Taigi du lapus su Leinais teko nesvarstatnt plėšti, o prie jų pasvarsčius buvo pridurtas ir trečias su bolševikine spauda. Tam reikalui spaustuvė išskyrė pas save patalpas su stalais. Pamainomis dirbo korektoriai, jaunesn. redaktoriai net ir redaktoriai. Dar kai kas. Talkino ir spaustuvė. Buvo dirbama konvejeriu, specializuojantis: kas žymėjo popieriukais plėšiamus lapus, kas juos plėšė, kas tepė naujus lapus klijais, kas juos klijavo. Klijuotojai buvo laikomi aukščiausios kategorijos specialistais, nes reikėjo taip tuos lapus įklijuoti, kad eilinis skaitytojas tų klijavimų nė nepastebėtų. O tai sugebėjo padaryti ne kiekvienas mirtingasis. Knygos tiražas nemažas, 13 tūkst. egzempliorių, plėšiami trys lapai, tai vargti teko ilgokai. Pasikeiksnojant…

Suprantama, kad šie Leinai neišėjo į sveikatą vadovėlio korektorei ir redaktoriui. Korektorė O. Jakubauskaitė, jau pagyvenusi mergina, gal slapta ir nubraukė kokią ašarėlę, bet viešumoj elgėsi tikrai stojiškai, ką rodo ir pateikiamas jos trumpas vyriškas pasiaiškinimas. Redaktorius A. Kanapeckas neišlaikė pusiausvyros, pasiaiškindamas verkšleno kaip tikra boba.

Bet, kaip sakoma, viena bėda nevaikšto. Teko plėšti lapą ir iš tos pačios TSRS istorijos vadovėlio II dalies. Irgi tik dėl vienos raidikės. Žodyje sušaukti pritrūko raidės k, ir išėjo sušauti, kas labai panašu į sušaudyti. O kas tokiame vadovėlyje sušaukinėjama? Niekas kitas, tik partijos suvažiavimai, plenumai, pasitarimai ir kitokie galai. Vien už pagalvojimą apie šitų galų sušaudymą galėjai būti sušaudytas, o už šios minties išspausdinimą buvai pasmerktas mirtinam nukankinimui. Todėl be svarstymų šaudantį lapą nutarta plėšti. Plėšti tai plėšti, bet išplėšus reikia ir įklijuoti. O tiražas 48 tūkst. egzempliorių! Teko pritaikyti ir patobulinti neseniai įgytą plėšimo ir klijavimo patirtį… Žinoma, ir keiksnojimosi patirtį.

Sėkmingai užkopus paprasto, išvystyto, brandaus socializmo ir visomis kitomis pakopomis į nematytas ūkio aukštumas, pati aukščiausioji šventosios dvasios buveinė nusprendė, jog jau neliko ką su tuo socializmu daryti, kad užtenka su juo terliotis, reikia griebtis komunizmo. Tam 1961 m. buvo priimta vadinamoji Didingoji komunizmo statybos programa. O pastatyti jį nuspręsta per dvidešimt metų. Statybos darbų mastai dideli, terminai striuki, todėl prasčiokai, dargi išgeriantys, buvo nepajėgūs šituos sumanymus įgyvendinti. Teko kreiptis į jaunimą, apšviesti jį šventa dvasia ir paskelbti būsimuoju komunizmo kūrėju. Tam vidurinės mokyklos paskutinės klasės mokiniams buvo parašytas vadovėlis “Visuomanės mokslas”, kuriame išdėstyta viskas, ką turėjo išmokti, žinoti, suprasti, suvokti, įsisavinti, išgyventi komunizmo statytojas. Iš viso tam skirta septyniasdešimt pamokų. Tai lyg ir nemažai, bet kad ir reikalas nemažas. Ir atsakingas. Net labai!

Be to, ir naujas. Todėl nebuvo paliktas savieigai. Mokytojamas buvo parengta ir išleista knyga, ką ir kaip per kiekvieną pamoką daryti, ko ir kaip mokyti. Suprantama, kad abi knygos buvo parašytos didžiojoje sostinėje didžiosios broliškosios tautos kalba. Vadovėlis buvo išverstas ir išleista planine tvarka. O mokymo knygą mokytojams Valdybos 1964 03 19 raštu Nr. 207 N įsakyta skubiai išleisti be plano. Į gamybą ši knyga pavadinimu “Visuomenės mokslas” atiduota į gamybą 07 11, į spaustuvę 07 15, pasirašyta spaudai 09 23, išspausdinta 10 01. Iškart gautas ir signalinis egzempliorius. Va, tada viskas ir prasidėjo! Ne, gal reikėtų sakyti, kad tuo viskas užsibaigė.

(Bus daugiau)


Panašūs straipsniai