Skulptorius nuliejo ugnies deivės Gabijos statulą, savavališkai nunešė į miesto skverelį prie Kauno muzikinio teatro ir patupdė fontane. Kad būtų efektyviau, pradžioje lyg ir padovanojo miesto savivaldybei. Bet po kurio laiko, matyt, apsigalvojęs, paprašė už ją užmokėti. O miesto valdžios vyrai be didelių skrupulų jam ir paklojo 68 tūkstančius litų.O jau toliau autorė rašo: „Žinomas skulptorius Stasys Žirgulis dar ir šiandien pripažįsta nesupratęs, kaip „Gabija“ atsirado be konkurso, nesilaikant tvarkos ir kodėl ją reikėjo pirkti už biudžeto lėšas“.
Peršasi dvi išvados – arba Juozas Ruzgas turi neeilinių reketininko sugebėjimų ir miesto valdžią tiesiog viduryje šviesios dienos išprievartavo, arba, kaip teigia autorės minėtas skulptorius, dar ir dabar sunku suprasti, kodėl čia ji atsirado nesilaikant tvarkos. Kitaip sakant, nepalaiminus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriui. O gal toks padalinys savivaldybėje iš vis neegzistuoja?
„Gabija“ fontane stovi ant jau pradėjusio rūdyti metalinio vamzdžio (super vaizdas!). Kiekvienam menininkui eilinis jo kūrinys – tarsi širdies dalelė. Todėl J. Ruzgas, sureagavęs į poilsiaujančiųjų prie fontano daugkartines pastabas, neiškentęs pagaliau ryžosi jai pagaminti kuklų postamentą. Pasiūlė jį pastatyti beveik už savikainą – 3.700 litų. Už skulptūrą savivaldybė, net nedvejodama, iš biudžeto lėšų paklojo 68 tūkstančius litų, o už postamentą, autoriui paprašius tik 3.700 litų – miesto valdžią vos neištiko infarktas.
O gal šioje istorijoje šuo kitur pakastas? Net keliose straipsnio vietose autorė mini, kad „Gabija“ čia pastatyta laikinai vietoje metalo vagių nugvelbto „Hermio“. Ir primena, kad „visai šalia yra kitas, solidesnės meninės vertės Roberto Antinio sukurtas paminklas tragiškai žuvusiam kovotojui su tuometine sistema pagerbti“.
Norėčiau paprieštarauti greta šio straipsnio patalpinto LDS Kauno skyriaus pirmininko Gintauto Vaičiaus komentaro teiginiui, kad „Gabijos“ žmonės nepastebi. Šių eilučių autoriui ne kartą teko lydėti iš užsienio atvykusius svečius. Šie, stabtelėję prie fontano ir pasigrožėję „Gabijos“ ekspresyvumu, žaidžiant su vandens purslais, beveik visuomet klausia, o kur čia paminklas Romui Kalantai, nors … nuo ieškomo monumento stovi vos už kelių žingsnių. Bet pritariu pirmininko pastabai, kad „čia vaikų žaidimo aikštelės ryškesnės už visus kitus sodelio akcentus“.
Straipsnyje peršama mintis, ar nebūtų geriau vietoje „Gabijos“ čia vėl sugrąžinti Hermio statulą, kuri dabar dūlėja savivaldybės sandėlyje. Tarsi pritardamas autorei G. Vaičys irgi teigia, kad „Gabijai“ čia ne vieta, nes „pati skulptūra – ugnies deivė – stovi fontane, o vanduo – jau visai kita stichija“. Keleivių ir pirklių globėjui Antikos dievui Hermiui čia, R. Kalantos žūties vietoje, tikrai ne vieta. Na, o kad čia ne vieta ir ugnies deivei Gabijai, kad ugnis ir vanduo, anot G. Vaičiaus, skirtingos stichijos, reikėtų diskutuoti.
Trys stichijos – oras, vanduo ir ugnis – tarsi trynukės. Jos yra mūsų gyvasties pagrindas. Jų negalima atsieti. Nebus vienos iš jų – nebus ir mūsų. Todėl aš visiškai pritariu seimo nario A. Dumčiaus siekiui ir „Gabijos“ statula įamžinti Romo Kalantos susideginimo vietą. Juolab, kad jis savo gyvybės siūlą patikėjo nutraukti būtent ugnies deivei.
Reikėtų įsiklausyti ir į G. Vaičiaus komentaruose išsakytą mintį, kad „vieną kartą reikėtų sutvarkyti visą sodelį. Ir liaudies kūrėjai turi teisę ką nors išdrožti“. Tikėkimės, kad skulptorių, liaudies menininkų darbai, kartu paėmus, gal ir nenustelbs pievoje paguldyto R. Antinio monumento R. Kalantai atminti.
Algimanto Snarskio piešinys „Kas tu per paukštis?”
