ANTROJI DIALOGO DALIS
“Žinių radijo” laidų vedėjo Gino DABAŠINSKO ir laidos “Abipus sienos” prodiuserio Virginijaus GAIVENIO dialogas apie neįvardinto liudininko parodymus dėl nusikaltimo, apie kurį, jo teigimu, gerai žinojo Lietuvos policininkai .
G.D. Kaip vertinate šią istoriją, jei mėgintume atsitraukit. Sakykime, lyg žmogus niekad nieko nežinojo apie Drąsių Kedį. Kaip galvojate, ar viskas taip vienareikšmiška? Ar darote šiuos tyrimus, kaip žurnalistas, dėl reitingų, reklamos, ar iš žmogiško smalsumo? Be to yra pilietinė atsakomybė, kiekvienas žmogus gali tokią poziciją užimti. Kaip išlukštenti Jūsų poziciją ? Vardan ko užsiimate tokiais dalykais?
V.G. Jūs paminėjot pilietišką poziciją. Aš pakankamai gilinausi į šią istoriją, turiu savo nuomonę, ir aš randu vis daugiau atsakymų. Šis, itin svarbus liudytojas ir jo pasakojimas, tik dar kartą patvirtina, kad Drąsius Kedys dalyvavo šioje žmogžudystėje. Teisėsauga irgi tuo neabejoja, buvo surengtos spaudos konferencijos ir apie tai viešai kalbėta. Po to byla nutraukta, nes to žmogaus nėra gyvo. Išklausius liudininko, nuostabos nebuvo, atsirado tik naujų detalių, kai iš arti buvo stebimas pasiruošimas žmogžudystei. Bet labiausiai nustebau tada, kai žmogus kreipėsi į Policijos departamentą dėl rengiamo nusikaltimo. Aš, kaip žurnalistas, per du savo darbo dešimtmečius apie kriminalines istorijas rašydavau straipsnius, laidas darau. Bet dabar aš buvau šokiruotas, tai pirmas toks atvejis, ir esu pašiurpęs. Pati priešistorija… Juk jis nurodė visas aplinkybes, kriminalinės policijos darbuotojai kreipėsi į prokuratūrą ir gavo sankcionuotų Drąsiaus Kedžio žmonių telefoninių pokalbių pasiklausymas. Juk nuo to viskas ir prasidėjo. Jis taip pat papasakojo ir apie nelegaliai įsigytą ginklą. Kaip paaiškinti tokį dalyką dėl sodo namelio, kai jis parodo raktus pareigūnams, ir po nusikaltimo jis ten turi atvykti slėptis. Tuos tris krepšius juk policija išsivežė. Kaip galima neigti liudininko bendradarbiavimą.
G.D. Pabandykime kitaip aptarti: aš būsiu ta abejojanti pusė. Gerai, tam tikri dalykai buvo, žmogus papasakojo bendrais bruožais, suprantame, kad jis bendravo su Drąsiumi Kedžiu, ko gero taip ir buvo, galėjo gauti kažin kiek krepšių su jo rūbais. Buvo gal Kedys psichiškai nestabilus, pripasakojo visokių dalykų, kad bus iššaudyti tie, kurie jam nepatinka. Bet kai jo paklausia konkrečiai, tuo metu jis atsakyti negalėjo, dabar liudininkas pasakoja, bet juk patikrinti to neįmanoma, nebent yra rašytiniai dokumentai, jis užrašė savo ranka?
V.G. Taip, savo ranka jis rašė, nes to reikalvo pareigūnai, visas detales užrašyti. Aš tų raštų nemačiau, nes jie buvo atiduoti į rankas tolimam giminaičiui generalinio komisaro pavaduotojui Algirdui Stončaičiui, o vėliau kitiems operatyvininkams perduota medžiaga, nes to reikėjo norint oficialiai apiforminti naują informatorių. Visa tai buvo, kaip tvirtina liudininkas.
G.D. Ar galėtų patvirtinti tekstas, apie tai ką dabar šnekame? Juk prabėgus tiek laiko, dabar galima šnekėti bet ką…
V.G.Yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai pasistengs gauti informacijos, jei ji nėra sunaikinta. Stengsis viską prijungt prie bylos, aš tuo tikiu.
G.D. Bet yra dar vienas vingis šioje byloje. Liudininkas sakys, taip, aš rašiau ir nepriklausomai nuo to ar jis rašė ar viskas dingo, jei tie dokumentai neatsiras. Tie klausimai liks neatsakyti. Galbūt jis “prikūrė”, kad rašė, gali būti, kad tie dokumentai kriminalinėje policijoje pradingo, nes būtų atskleidę policijos darbą. Vadinasi, jei tie dokumentai neatsiras, mes negalėsime vienareikšmiškai atsakyti, kas čia vyksta?
V.G. Daug faktų yra, ir aš manau, jog apie tai pasakosime ir kitose televizijos laidose. Nemanau, kad tas žmogus gali tiek detalių išsigalvot. O tikslo, kodėl jis turėtų meluot, ar sakyt netiesą, aš nematau. Buvau jo šeimoje, po tos nakties pokalbio, bendravau su jo moterim, mačiau vaiką, mane prisileido prie tos šeimos. Man buvo nesuprantama, jei žmogus “blefuoja”, sukuria šią istoriją turėdamas neaiškių tikslų, arba kaip įtaria kai kurie politikai, vykdantys užsakymą kompromituoti valstybę. Jis neprisileistų manęs taip arti prie savo šeimos, nerodytų kur gyvena. Suvokiu vieną, mes neturim teisės neapsaugoti tą asmenį ir privalome daryt viską, kad jis liudytų, pasakotų. Ir pagal tai nustatyti tikrąją tiesą.
G.D. Tai, kad jis prisileido žurnalistą irgi nelabai ką parodo. Manau, tai mėginimas jus panaudoti kaip ruporą, informacijos šaltinį.
V.G. Atleiskit, jei bandys kažkas mane panaudot, aš tikrai nerodysiu savo vaikų, žmonos, aš nerodysiu, kur gyvenu. Ne tokie dalykai yra neįmanomi, aukoti šeimos laimę, gerovę vardan bylų? Ne, čia ne tas variantas. Esu įsitikinęs, kad tas žmogus sako tiesą. Taip, jis sedėjo kalėjme, išėjo prieš septynerius.
G.D. Už ką jis sėdėjo?
V.G. Ne, tai nebuvo tos pačios aplinkybės, tai jau kita tema, kurią liesiu tolimesnėse savo laidose. Neatsimenu už ką, bet tai ne žmogžudystė, kažkas panašaus. Taigi, jis išėjo iš Pravieniškių pataisos namų, prie kalėjimo vartų susipažino su vienu kauniečiu, kuris priklausė organizuotiems nusikaltėliams. Tos pačios mafijos atstovai, kurie jam davė pinigų pirmai pradžiai, kaip jis teigė, aštonioliką tūkstančių, įsikūrimui. Po to atsirado Drąsius Kedys, kuris apmokėdavo visas jo sąskaitas baruose, kitose pasilinksminimo vietose.
G.D. Ir šitas žmogus nuėjo į policiją, pas generalinio komisaro pavaduotoją papasakoti, kad yra organizuojamas nusikaltimas?
V.G. Išėjęs iš kalėjmo jis nutarė, kad reikia pakeisti gyvenimo būdą, nevykdys daugiau nusikaltimų. Įsivaizduokit, būna ir taip. Drąsius Kedys apmokėdavo jo visas sąskaitas, žinodamas, kad kažkada vėliau pateiks sąskaitą, už kurią reikės brangiai sumokėti. Sužinojęs jo ketinimus nužudyti net šešis žmones, šis liudininkas kreipėsi į policijos departamentą, nes suprato, kad nenori praleisti likusį laiką kalėjme. Tad jis pasirinko tą kitą, antrą kelią, norėjo užkirst kelią nusikaltimui.
G.D. Tai visą laiką jis gyveno iš Drąsiaus Kedžio?
V.G. Taip, kurį laiką išėjęs iš kalėjimo jis gyveno iš Drąsiaus Kedžio.
G.D. Ir po to nusprendė jį išduot?
V.G. Kai sužinojo visas žmogžudystės aplinkybes, jis atsakė gerai, jei tu nori, aš dalyvausiu.
G.D. Bet ta psichologinė būsena nesvarbi, juk jūs nesat toks žmogus. Jis du metus laukė, vyko kažkokie kontaktai, su tais žmonėmis, su kuriais buvo susijęs… Nežinau. Jau buvo viešoje erdvėje, dabar jis padaro judesį, kuris užtraukia viso pasaulio jėgas prieš jį. Sutinkate, kad kriminalistai turėtų būti supykę ant jo. Taip pat jis minėjo įvairius Maskvos grupuotės elementus. Dabar jis atsidūrė sunkioje, nepavydėtinoje situacijoje. Kas jį paskatino taip padaryti, kažkokia byla, kurioje gali gauti maksimaliai dvejus metus lygtinai?
V.G. Jūs norit skatint, kad tokie žmonės nekalbėtų, tylėtų? Ačiū Dievui, kad jis pasakoja, ir taip atsitiko. Aš suprantu, kad jums atrodo blogas toks elegesys.
G.D. Oi, ne, atleiskit, bandau išlukštenti psichologinę būseną. Lyg ir nuosekliai gyveno, tą gyvenimo liniją brėžė, pokšt ir viskas sugriuvo. Dabar kuo pasitiki, tik Virgilijumi Gaiveniu, kuris davė buto raktus? Supraskit, jis dabar vienas prieš visą pasaulį.
V.G. Ačiū Dievui, yra dar tokių drąsių žmonių, nesvarbu praeis du ar trys metai, ar dešimt, vistiek nusikaltimai turi būti išaiškinti. Mano įsitikinimu, žengtas šio žmogaus žingsnis yra gerbtinas. Skatinčiau ir kitus pasielgti taip pat, kurie buvo įpainioti į panašius nutikimus. Kad suvokė kreiptis dar prieš nusikaltimą, tai yra verta – valstybės apdovanojimo. Mūsų prezidentė vardan to, kad užtartų Neringą Venckienę, turėtų pasirūpint šito žmogaus šeima bei jo saugumu, iki tol kol bus išaiškintos visos smulkmenos apie įvardyntus pareigūnus, kurie neatliko savo pareigų.
G.D. Turiu paprastą klausimą. O ar realu, kad tikrai galėtų egzistuoti pedofilų klanas? Jūs jau daugiau nei dvidešimt metų tiriate panašias ar su tuo susijusias istorijas. Ar esate radęs kokių sąsajų?
V.G. Žinoma, kad galėtų egzistuoti, juk apie tai šnekama visame pasaulyje, tai kodėl negali jo būti ir čia? O istorijų buvo daug apie pedofilus, jų klaną ir kalbinau tuos pedofilus. Atsirado jų Rygoje,Taline, Varšuvoje ir Maskvoje, gavau tuos įrodymus, kad trejų – aštuonerių metų vaikai yra išvežami į svetimas rankas, įdarbinami. Žinau, kaip vyksta jų atrankos Lietuvoje, varčiau tuos albumus su vaikų, kurie buvo rengiami išvežimui, nuotraukomis. Aš iki šiol turiu kopijas tų klientų, kurie naudojosi. Apie tai taip pat šnekėjau. Smerkiu tuos žmones, jų veiklą. Nesmerkt neįmanoma, bet istoriją apie kurią mes šnekame yra visai kitokia. Ir su tuo, ką dabar jum pasakoju, tai yra visiškai nesusiję. Aš nerandu paaiškinimų, kad ir ką sakytų Neringa Venckienė, bet per tiek metų nesugebėt nuvežt mergaitės, kad apžiūrėtų ginekologai, ir pasakytu, kad ji buvo ar nebuvo prievartaujama? Reikėtų tiek nedaug, tik paaiškinimo ir jos pasakymo, kad mergaitė nenori tikrintis. Bet ši istorija yra kitokia, nes mergaitė buvo “tūkstančius kartų prievartauta” ir neleista nuvežt jos patikrinti… Kas čia per mergaitė, jei į ją „kviežiasi“ pusė Lietuvos vyrų, ir dar teisėjų? Ir kodėl kyla įtarimai tik apie tuos teisėjus, kurie susiję su Venckiene iš jos darbo aplinkos? Žmogžudystės plane turėjo būti nužudytas ne tik Furmanavičius, buvo planuojama ir Kauno apygardos teismo pirmininką nužudyt, kaip aiškina tas liudininkas. O kiek dar yra teisėjų, kurie taip pat patvirtino, kad jie buvo įtarinėjami, kad yra pedofilai. Ir sutapk taip, kad kur dirba Neringa Venckienė, ten vieni pedofilai!? Atleiskit man, bet manau, taip nebūna
G.D. O ar nemanote, kad tai visai kitos istorijos dalis. Labai žiauriai pasakysiu, bet taip gal siekiama karjeros reikalus spręsti?
V.G. Čia yra versija, galbūt ir karjera. Kaip aiškina liudininkas, ką Drąsius Kedys jam pasakojo, pavyzdžiui, kodėl Jonas Furmanavičius? Sakykim gimė mintis, kuri Furmanavičiui labai nepatiko, apkaltinti jį pedofilija, nes tokio pobūdžio bylose labai lengva įrodyti. Apkaltinai žmogų ir sugadini jam gyvenimą. „ Plaukis-neatsiplausi“, tavo reikalas. Taip „užsivesdamas“ save ir kitus šia idėja užkreti. O prokurorai, kad teisėjas Furmanavičius buvo pedofilas – tikrai nerado, jūs tą puikiai turėtumėt žinot.
G.D. Tai kokia Jūsų asmeninė versija, kodėl teisėjas atsirado, kaip jis pradėjo figuruoti šioje istorijoje?
V.G. Savo versiją aš turiu. Šis liudininkas paaiškino, kad kai kurios bylos nebuvo sprendžiamos taip, kaip pageidavo bei norėjo Venckai, apie tai buvo pasakyta. Koks buvo interesas advokato Aido Venckaus, koks interesas Neringos Venckienės, man nėra žinoma. Jie viešai to niekada nesakė –„neišklojo“… Minint tą patį teismo pirmininką, apkaltino, anot to liudininko,kad jis dangstė Joną Furmanavičių. Tad jo kaltė susidėjo tik iš to, kiek man teko kalbėtis su teisėjais, kuriuos taip pat įtarinėjo, kad Furmanavičiaus bute buvo priregistruotas kito teisėjo vaikas. Vien tam, kad jis galėtų lankyti mokyklą, esančią senamiestyje, nes tėvai gyveno visai kitur. Taip yra daroma, nes pagal registracijos vietą yra leidžiama mokytis vienoje ar kitoje mokykloje.
G.D. Pabandysiu „peršokti“ dar toliau. O jeigu Ūso istoriją panagrinėt, gal joje yra pedofilijos užuomazgų?
V.G. O kur ten! Gerai, yra kaltinimas, byla nusiųsta į teismą. Reikėjo, suvokiant koks visuomenės spaudimas ir kaip tyčiojamasi iš teisėsaugos. Ir nusiuntė į teismą, kad šis tartų lemiamą žodį, tai buvo ten pedofilija ar ne? Ir štai Ūsas tapo atpirkimo ožiu. Buvo apkaltintas tuo, kad laižė mergaitės kūno vietas ir dėl šio kaltinimo byla pasiekė teismą. Aš šventai įsitikinęs, kad jeigu ir bus byla svarstoma teisme, pagal šiuos duomenis, kurie yra byloje, žmogaus, kad ir po mirties, neįmanoma nuteisti. Ir manau, teisėsauga tai suvokia.
G.D. Tad jūsų versija, kad šioje istorijoje nėra žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti pedofilais?
V.G. Šitoj istorijoje tik teismas galės atsakyti, o ne žurnalistai. Ar yra kaltė, ar ne. Mano nuomone, nėra.
G.D. Bet vėl gi keista, kaip šioje byloje atsirado pedofilai. Jie, juk ne marsiečiai, iš nieko niekur negalėjo pasirodyti. Galėtų būti čia ir čigonai, romai.
V.G. Esame girdėję daug istorijų. Tai, kas atsitiko Austrijoje, tėvai kalina savo vaikus rūsyje, išnaudoja juos. O vėliau ekspertai aiškina, kad tai psichinė negalia. Vieniems duodama diagnozė, kad tai paranoja, medikai aiškina, kad tai paveldima. Esate girdėjęs faktą, kad galima įvardinti sveikais žmonėmis tokius, kaip Austrijoje tėvas įkalino savo dukrą dvidešimčiai metų rūsyje? Šioje istorijoje turi kalbėti tie, kurie yra specialistai. Jie turi lygint per tuos metus tokių žmonių įvairias kalbas. Kaip jie mintis reikšdavo, ką jie kalbėjo, kokiais kaltinimais svaidėsi, tegul sprendžia specialistai. Manau, atėjo jau laikas ir jiems pasisakyti. Pagaliau turėtų būti žengtas ryžtingas žingsnis, ir atsakyta, ar Neringa Venckienė gali toliau dirbti teisėja. Tas laikas artėja, kitaip neįmanoma.
G.D. O man, kiek yra žinoma iš specialistų, kurie matė filmuotą medžiagą, kurioje mergaitė pasakoja, kas buvo, kad ji yra primokyta. Bet dar kitas specialistas, neįžvelgė jokio melo. Ši istorija yra, kaip minimum, suskilusi į dvi puses. O jeigu jau esi pasirinkęs vieną pusę, tai ir įžiūri tam tiktas aplinkybes, kurios ir patvirtina tą išankstinį nusistatymą. Labai sunku mobilizuoti tuos ekspertus į profesionalus, nes jie irgi neabejingi. Pats esate pastebėjęs, kad tema vaikai yra labai jautri.
V.G. Aš pats tikiu, kad mergaitė, atsidūrusi mamos rankuose, ten kur ir turėtų augti, jai apsipratusiai daug nereikės, ir ji pradės pasakot, jausdamasi saugi, kaip viskas buvo ir kas vyko, ką ji atsimena. Ar pats tiki?
G.D. Aš jums negaliu atsakyti į šį klausimą. Tenai taip viskas painu, emocinis gyvenimas labai komplikuotas. Kartais dalykai, kurių nebuvo tampa tokie realūs, lygiai taip pat, tie kur buvo, dingsta ilgiems dešimtmečiams. Tadėl labai sunku dabar bandyti apeliuoti į mergaitę, beje, ji čia tapo instrumentu, kas man skaudžiausia.
V.G. Žinau vieną, kad mergaitės saugumu dabar reikia labai susirūpinti. Esu įsitikinęs, kad šiandien kalbame apie Neringos Venckienės, tos mergaitės dabartinės globėjos vaidmenį šioje istorijoje. Negali ji augti ir gyventi toje aplinkoje. Užbėgant įvykiams už akių, ji turi būti apsaugota neutralia aplinka, kol vyksta ši byla, žmogžudystės reikalai, kada teisėsauga spręs, ar pakanka įrodymų dėl įmuniteto panaikinimo, dėl kaltinimų pareiškimo. Toji mergaitė turi būt saugioj aplinkoj.
G.D. Šiuo atveju įsivaizduoju tik prezidentūrą. Ar įsivaizduojat šią mergaitę su Dalia Grybauskaite už rankyčių susikibusias?
V.G. Ar jūs galvojat, kad prezidentūra yra saugi aplinka? Atleiskit, bet mes visi girdėjom viešus pareiškimus, kreipėsi iš teisėjų tarybos. Buvo atsakyta ar ta aplinka saugi.
G.D. „Angažuota“ moraliniu požiūriu.
V.G. Štai jūs ir pats atsakėte …
G.D. Bet aš juk neatsakiau, kokiu aspektu. Mes irgi gal turim skirtingas koncepcijas. Aš stengiuosi jos neturėti, į šią istoriją žiūrėti, kaip žmogus, besistengiantis atsikratyti išankstinių nusistatymų, nors tai turbūt nerealu. Aš tai puikiai suprantu, neįmanoma. Bandai ieškoti to bendro vardiklio, bet matai dvi istorijas, du interpretavimo būdus, ir jie nesueina. Taip pat prie viso to skaudžiausia, kad vaikas tampa instrumentu. Žmonės vienas į kitą pradeda žiūrėti vilku, visiškai nepagrįsdami realia patirtimi savo požiūrio, jie yra istorijos įkaitai. Jūs taip pat esate šios istorijos dalis. Matyt, ir į jus žiūrima tam tikru požiūriu. Jaučiate, kad yra žmonių, kurie norėtų su jumis susidoroti ir yra žmonių, kurie jus gina. Negali net racionaliai paaiškinti.
V.G. Manęs ginti nereikia, bet man svarbu, kad savo sąžine ir savo vaikų sąžine būčiau visiškai ramus. Aš, kaip žurnalistas, vykdau šią pareigą sąžiningai, informuoju visuomenę apie tai, kas vyksta. Labai džiaugiuosi užimdamas tokią poziciją nuo pat pradžių ir iki istorijos pabaigos. Džiaugiuosi, kai nužudytojų artimieji man paskambina padėkoja už mano drąsią poziciją.
G.D. Drąsi pozicija. Dovanoju Jums knygą Diana Chamberlain “Dingusi duktė”, čia būtent toks romanas, kuris tikiuosi leis atsikvėpti nuo „Abipus sienos“ reikalų.
(Pabaiga)
Pagal “Žinių radijo” laidą “Prie pietų stalo” paruošė Justas Karvelis
Dailininkų Vladimiro Beresniovo ir Algimanto Snarskio piešiniai
