Darbštus ir kūrybingas kaunietis, Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys Albertas Švenčionis prieniškius ir jų svečius nudžiugino savo fotografijų paroda „Lietuvos Piliakalniai“, eksponuojama Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre ( Kranto g. 8, Prienai ). Ekspoziciją, kuri veiks iki lapkričio 20 dienos, apžvelgia Nemuno kilpų regioninio parko vyr. kultūrologė Dainora Šaltienė. (Nuotraukoje: publikacijos autorė D.Šaltienė su fotografu Albertu Švenčioniu ir jo žmona Dana parodos atidarymo Prienuose metu)
„Nuo kraštovaizdžio iki sielos“ – pranešimą tokiu pavadinimu prieš dvylika metų teko girdėti skaitant Gintarą Beresnevičių. Pavadinimas labai stiprus, gilus. Kas po juo? Štai keletas užsirašytų minčių. „Baltų šventyklos buvo kalva, medis, ugnis. Todėl jos neišliko. Bet išliko piliakalniai. Šalia piliakalnio yra daugiau aukštų šlaitų, bet piliakalnis vienintelis, nes jis būtinai turėjo būti padarytas, supiltas. Supilti piliakalnį – ne vienos kartos darbas. Tam turi būti pretekstas. Piliakalniai žymėdavo teritoriją, nurodydavo jos centrą. Jie išsibarstę maždaug kas penki kilometrai, nuo vieno matyti kitas. Ypač uždegus ugnį“.
Kas privertė prisiminti senus užrašus? Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre vyko žymaus Lietuvos fotomenininko Alberto Švenčionio parodos „Lietuvos piliakalniai“ pristatymas. Suvažiavo nemažas būrys svečių iš Vilniaus, Kauno, Alytaus. Didelės nuotraukos, kuriose 24 piliakalnių vaizdai. Galima pagalvoti, kas čia tokio – visi tie kalneliai, ypač nuotraukose gana panašūs. Gal taip ir atrodytų, jei tai būtų tik fotofiksacija, tačiau nuotraukose vaizdai tarsi tapyti. Ar todėl, kad atspaustos ant kažkokios medžiagos, ar dėl kokios fotografo išmonės – nesvarbu. Jos nepaprastai gražios ir jaukios. Verčiančios paklausti savęs, ką žinau apie šiuos archeologijos paminklus, koks mano santykis su jais. Apie tai ir buvo kalbėta parodos atidaryme.
„Ant šitų kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas“. Tai Lietuvos valstybės kūrėjo Jono Basanavičiaus žodžiai apie piliakalnius ir jų vietą krašto istorijoje. Apie daugybę piliakalnių sukurtos legendos, prie jų vykdavo kaimo šventės, gegužinės. Iš tikrųjų, ar rasi geresnę vietą Rasos šventei, kaip Paverknių piliakalnio aplinka jaukiame Verknės slėnyje? Viskas čia yra: natūrali pieva, švari upė, seni, išsikeroję ąžuolai .Piliakalnių trauka išliko didelė iki šiol.
„Dabar supratau, kodėl mane patraukė kalnai, – sakė alpinistė Gražina Mikušauskaitė. Augau prie pat piliakalnio, dažnai vaikystėje ant jo užkopdavau ir kažką veikdavau ten ištisas valandas“.
„Tebeturime viską, ko reikia šventyklai“. Sielos šventyklą turėjo omenyje Gintaras Beresnevičius. Tai kiekvieno mūsų požiūris į medį, ugnį, vandenį. Pagarba protėvių palikimui, tautos tradicijoms.
Alberto Švenčionio nuotraukos iš ciklo „Lietuvos piliakalniai”, kurios eksponuojamos Prienuose (kitos nuotraukos mūsų Svetainės puslapyje „Fotoreportažai”)