Jono Jurašo režisuotas „Apsivalymas“ Kauno valstybiniame dramos teatre vėl atgaivino legendinį režsieriaus įvaizdį. Tai neeilinis, jaudinantis įvykis, su didžiule vidine jėga kalbantis apie tragiškus istorinius sukrėtimus, palietusius ir daugybę lietuvių šeimų. Veiksmas vyksta pokario ir jau nepriklausomoje Estijoje, tačiau paliestos temos puikiai žinomos ir mums, patyrusiems panašų likimą, jos dar neužmirštos ir sopulingos, tačiau nūnai brukamo liberalaus požiūrio dėka nutylimos arba iškraipomos.
Ko gi taip sujudote, penktosios kolonos „valizų vežikai“? Ko taip susierzinote, uolūs riurikovičių ir buvusių aktyvistų pakalikai? Ko gi taip niurzgiate, atkutę kultūrbolševizmo apologetai? Nepatiko meniškai įprasminta skaudi tiesa apie sovietų okupaciją, aukas, trėmimus, smurtą? Nepatiko tiesa apie patirtą prievartą, suniokotus gyvenimus, baimę, melą ir prisitaikėliškumą?
Ak, dūsauja naujieji prisitaikėliai, kam reikia vėl viską prisiminti, kam ieškoti kaltų. Kam ieškoti kaltės savyje, kam bandyti atgailauti, apsivalyti? J. Jurašas tokiems atsako aiškiai ir principingai – negalima gyventi nuolatiniame mele ir melu. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, paženklinta širdies skausmu ir dvasiniu maksimalizmu nepalieka abejingų. Režisierius ir visa kūrybinė grupė, regis, vienu kančios kupinu atodūsiu atskleidė mums itin aktualią skaudžios atminties temą, itin tiksliai ir atvirai parodė sovietinio pokario prievartos sitemą, okupantų režimą, luošinusį žmonių likimus.
Lyginant su „Antigone“, šį kartą išvengta skirtingų istorinių klodų dirbtinio sulipdymo, tiksliai ir pagrįstai sudėliotos dramaturginės linijos (juntama reikli draminio teksto redaktorės A. M. Sluckaitės ranka), praeitis ir nūdiena persipina, įvykių kaita padeda atskleisti pagrindinės personažės – Alydės Trū (Eglė Mikulionytė) gyvenimo dramą, kainą, kurią ji užmokėjo už menamą ramybę. Praeities šešėliai, okupantų pakalikai ir „strebiteliai“, kankinę ir prievartavę „liaudies priešus“ pokario metais, nuolat tūno šalia, nepalieka ramybėje vis primindami, ko verta toji auka – baimės, veidmainystės ir išdavystės auka. Veikėjų vidiniai pergyvenimai, persipindami su atgyjančiais, niekaip nesitraukiančiais skaudžiais prisiminimais, jų atsivėrimai ir išpažintys, nuolat auganti įtampa padeda įtaigiai pagrįsti bene svarbiausią režisūros akcentą – atgailos, apsivalymo būtinybę.
Sofi Oksanen veikalas, krypstantis į sunkiai aprėpiamą daugiasluoksniškumą ir pernelyg sureikšminamą feminizmo temą, traktuojantis moters kūną, kaip okupuotos šalies metaforą, banalokai bandantis lyginti nepriklausomybę atgavusią Estiją su pokario situacija, laimei, buvo gerokai pakoreguotas ir scenoje išvydome koncentruotą tragišką gyvenimo istoriją, kuri tampa apibendrinančiu visos kartos simboliu. Atsisakyta daugelio mano minėtų ir neminėtų dramos ir romano antsluoksnių, kai kurie vingiai tik pažymėti, ir dėl to spektaklis tik laimėjo.
J. Jurašas, draminio vyksmo ir aktorių atvėrimo meistras, ir šįkart psichologiškai motyvuotų mizanscenų dėka pasiekia įtaigaus ir pagavaus rezultato. Ypatingi šiame spektaklyje simboliai ir ženklai, prabylantys nelauktai, tačiau juos jaučiame nuolat. Todėl svarbus scenografės Julijos Skuratovos darbas, kuri tapo režsisūros bendraminte. Scenoje vyraujančių narvų įvaizdis – akivaizdi aliuzija į gyvenimą okupacijos sąlygomis, uždara, užblokuota kamera, tiksliau, daug kamerų, kuriose išeities iš kančios ir prievartos ieškojo šimtai tokių Alydžių. Tie narveliai pabrėžia ir skurdžią buitį, ir tampa slaptu praėjimu į rūsį, kuriame slapstosi Hansas, ištremtos į Sibirą Alydėssesers vyras. Kadangi veikėjų, ypač Alydės kankinantys prisiminimai nuolat sugrąžina į pokario „strebitelių“ buveinę, vyraujantis tardymų-kankinimų stalas, lyg atkeltas iš prozektoriumo ir įtampos momentais nušvintanti begaubtė lemputė tampa vienais svarbesnių įvaizdžių.
Šiurpios ir daugiaprasmės karinėm milinėm apvilktų begalvių išnarų, susodintų avanscenos šone, figūros, šalia kurių įsitaiso „strebiteliai“ ir enkavedistai, vėliau tampantys naujojo laikmečio mafijozais. Ypatingas šio ženklo talpumas ir reikšmingumas. Tasai sunkiai ir dabar paaiškinamas žiaurumo ir prievartos neva prieš klasinius priešus proveržis ir vyravimas pokaryje pateikiamas įtaigiai ir logiškai. Apskritai, scenovaizdžio detalės tik padeda aktoriams, tampa visaapimančiais, įprasmintais simboliais, o ne betikslėmis abstrakcijomis.
Tačiau žinoma, svarbiausius akcentus sudėliojo aktoriai, kurie be išimties įtaigiai ir psichologiškai tiksliai atskleidė savo personažų vidines dramas. Didžiausias krūvis tenka jau minėtai pagrindinei veikėjai – Eglės Mikulionytės Alydei. Dar kartą įsitikinome gaivalingu ir nepakartojamu aktorės talentu, dar kartą stebėjomės neišpasakytai subtiliais perėjimais, nuotaikų ir emocijų kaita. Kulminacinėse scenose E. Mikulionytė ypatingai susitelkusi savyje, ji vos ne abejingu balsu dėsto savo nuopolio dramą, o pati kunkuliuote kunkuliuoja, regis, ją degina vidinė kaltės ir atgailos ugnis, neleidžianti užmiršti išdavystės ir prisitaikymo.
Ir visa tai atsiskleidžia palaipsniui, visas pokario kankinimų ir prievartos pragaras, regis, buvo paslėptas giliausiame sielos kampelyje, tačiau nuolat dažnėjantys grėsmingi ženklai, atgijusios aplink vienišą jos sodybą šmirinėjančios praeities išnaros rodo, kad akistatos su praeitimi neįmanoma išvengti, kad atgaila būtina. Nenuplaunamą kaltės jausmą E. Mikulionytė išreiškia didžiule dramatine jėga.
Kas itin svarbu ir byloja apie universalų aktorės talentą – jos sukurti du vaidmenys. Ji vaidina senąją ir jaunąją Alydę, tą Alydę, kuri tada, neiškentusi prievartos ir kančių, pasirinko išdavystės ir prisitaikėliškumo kelią. Pasirinko daug ramesnį ir saugų gyvenimą su partorgu Martinu (Egidijus Stancikas), tačiau tada galėjo slapstyti savo namuose ištremtos sesers vyrą. Tiesą sakant, E. Mikulionytės herojė itin daugiaplanė, ir suvoki jos poelgių tam tikrą vidinę logiką ir neskubi smerkti. Tačiau pati Alydė sau negailestinga. Galgi taip ir nesiryžtų ji griežtai save nuteisti, tačiau netikėtas posūkis gyvenime viską sujaukė, pajudino primiršas istorijas, prikėlė kraupius praeities šešėlius. Tas posūkis – jaunosios Zaros (Elzė Gudavičiūtė), sprunkančios nuo mafijozų, pasirodymas Alydės namuose. Patyrusi tokią pačią prievartą, kaip ir Alydė jaunystėje „strebitelių“ rūsyje, Zara pasirenka kitą kelią – ne bailaus prisitaikymo, o pasipriešinimo. Ji nužudo vieną iš žiaurių prievartautojų ir tampa akivaizdžiu Alydės praeities poelgių vertintoju, netgi kaltintoju. Dar daugiau – kaltės jausmas tampa toks gniaužiantis ir sunkiai pakeliamas – juk Zara jos giminatė, tad ypač skaudus sugrįžimas į jaunystę, sesers įskundimas, pražūtinga aistra jos vyrui Hansui, santykiai su Martinu…
E. Gudavičiūtės Zara palaipsniui atsiskleidžia, beje, taip paskatindama senąją Alydę atsiverti ir pasakoti, pasakoti tragišką istoriją, lyginti, teisinti ir teisintis. Jų gan konfliktiškas duetas įsimena, galų gale Zara – šių dienų atspindys, prieštaringas, bet ne bailus ir prisitaikantis.
Ingelė Pek, Alydės sesuo (Gabrielė Aničaitė) – tik prisiminimuose atgyjanti, itin svarbiais ir pagrindiniams personažams skaudžiais momentais pasirodanti, ji labiau vizija, sąžinės priekaištas, galų gale kartais ir nebylus kaltės priminimas, ypač scenose su savo mažaja mergaite. Aktorė labai jautriai perteikė jaunos moters dramą. Sugriautas gyvenimas, sugriauta jos šeima. Ar tik dėl okupantų ir stribų žiaurumo? Ar tik dėl jos vyro noro priešintis ir netarnauti atėjūnams? Šit tada ir pradeda aiškėti tikroji Alydės kaltė.
Toji kaltė, kaip dvilypio, apgaulingo gyvenimo ženklas, ypač akivaizdi scenose su partorgu Martinu. E. Stancikas sukūrė įsimintiną personažą, tiksliai psihologiškai motyvuota, besąlygiškai tikintį partijos ir sovietine tiesa, tokį idėjišką „fašistinių kalėjimų“ užgrūdintą politruką. Tačiau koks jis naivus, pasitikintis ir mylintis, pasilikęs su Alyde, koks jis juokingas savo patiklumu, juk čia pat, namuose, rūsyje slepiasi jo klasinis priešas, „buržuazinis nacionalistas“.
Įtaigumu ir menine tiesa džiugino ir tasai „nacionalistas“ – Gintaras Adomaitis. Jis, kaip ir E. Stancikas, tampa lygiaverčiu Alydės oponentu, tik kitu rakursu – G. Adomaičio herojus sugeba išsaugoti žmogiškumą, taurumą ir ištikimybę visų pirma savo mylimajai, ištremtai Ingelei, kurios ilgisi ir apie kurią galvoja visą slapstymosi laiką. Itin jaudinančios laiško, neva parašyto iš Sibiro, skaitymo scena. Apsiplovimo ar maudymo momentas, man regis, vienas įtaigesnių, pasiekiantis simbolinių apvalomojo krikšto vandeniu apeiginio skambesio.
Prievartos ir smurto ženklai spektaklyje – stribų ir sovietų kareivų trijulė Tomas Erbrėderis, Sigitas Šidlauskas ir Arūnas Stanionis. Jei pokario istorijoje jie labiau paryškinami tik kankinimų ir prieartavimų scenose, o vėliau tampa atgijusiais praeities mirakliais (beje, pakankamai kraupiais ir įsimenančiais), tai nūdienoje tampa „mafijos žmonėmis“, taip pat griaunančiais žmonių likimus, luošinančius gyvenimus, ir viskas dėl pinigų, dėl pelno. Prievarta ir žiaurumas jų kasdienybė, cinizmas ir patyčia santykių pagrindas. Labai įdomus ir netikėtas Tomo Erbrėderio buvęs KGB karininkas, Tikslus išorinis piešinys, tipiški judesiai, manieringa kalba – sėkmingi aktoriaus atradimai. Įsimena jo ir kito „mafijozo“ – Sigito Šidlausko konfliktinės scenos. S. Šidlauskas suranda visai kitų spalvų savo personažui, ir susikirtimo išdava yra gan logiška. Šiame kontekste ir A. Stanionio nebylus dalyvavimas pakankamai iškalbingas.
Muzikinis fonas (kompozitorius Titas Petrikis) pasižymi tiksliomis ne tik personažų, bet ir įvykių plačiaja prasme muzikinėmis charakteristikomis, ir kulminacinėse scenose suskamba tragiška gaida.
Atgaila per kančią, apsivalymas per ugnį… Tokį kelią pasirenka Alydė, sudegindama save ir namus, tapusius prakeiksmu per tuos prabėgusius dešimtmečius. Visaapvalančios ugnies simbolis, ramiai plevendamas, apima mažutį degtukų namelį. Ar tik namelį? Apima ir apvalo kažkada suterštą dvasią, apvalo nuo prievartos, išdavystės ir prisitaikymo. Apvalo nuo melo.
