Pomirtinis komunizmas su rinkos bruožais

Rūta KANOPKAITĖ, „Šeimininkė”

Kanopkaite_2.jpgAtsitiktinai bibliotekoje pasiėmiau knygą gyvųjų pasaulyje ne itin patraukliu pavadinimu „Kapinių istorijos“. Sugundė autorius – Borisas Akuninas (tikroji pavardė Grigorijus Čchartišvilis) yra garsus Rusijos rašytojas. Ypač išpopuliarėjo jo istorinių romanų serija, kur veikia slaptasis seklys Erastas Fandorinas; pagal vieną iš jų sukurtą Nikitos Michalkovo filmą „Valstybės patarėjas“ prieš kelerius metus matė ir Lietuvos žiūrovai. Tačiau „Kapinių istorijos“ visai kas kita. Tai išmintingas, intriguojantis dokumentikos ir literatūrinės išmonės kokteilis – pasakojimai apie senąsias Maskvos, Paryžiaus, Londono, Jokohamos, Niujorko, Jeruzalės kapines.

„Protėviai mums egzistuoja, o mes jiems – ne, todėl, kad mes apie juos kai ką žinome, o jie apie mus – visiškai nieko. (…) Numirėliai – mūsų kaimynai ir sugyventiniai. Mes vaikštome per jų kaulus, naudojamės jiems statytais namais, einame pasivaikščioti jų sodintų medžių paunksmėje.“ Ši citata iš B. Akunino knygos apie vietas, kur susitelkia laikas ir atmintis, mums tarsi primena: mirtis ir gimimas – ne aklinos sienos, o durys. Mirusiųjų protėvių amžinojo poilsio vietos – nevienodos kaip ir jų gyvenimai. Su keistenybėmis, ekscesais, iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų šleifais… Ar laikytume istorijos palikimu garsiąsias Paryžiaus Per Lašezo ar Londono Haigeito kapines, jei kažkada valdžiusių ministrų ir merų valia ten rikiuotųsi kilometrai standartinių urnų ir angelų?..

Gįžkime į Lietuvą. Teisės aktų pakeitimus siūliusi mūsiškė Aplinkos ministerija norėjo, kad nuo lapkričio 1-osios, įrengiant kapavietes, įsigaliotų tam tikri apribojimai. Paminklai negalėtų būti didesni nei 1,2 m aukščio ir 1,5 m pločio, kapavietės sklypą ribojantys apvadai virš žemės paviršiaus galėtų iškilti ne daugiau kaip 0,2 m, o stulpo, obelisko, kryžiaus, koplytstulpio formos paminklas – ne aukštesnis kaip 5 m. Antkapio plokštė negalėtų viršyti 0,7 m pločio ir 1,5 m ilgio, turėtų būti ne aukštesnė nei 0,2 m.

O štai ir svarbiausia šio „genialaus“ sumanymo, gimusio G. Kazlausko vadovaujamoje ministerijoje, dalis: „paminklai kapinėse galės būti statomi tik suderinus kapavietės planą ir paminklo, antkapio ar apvadų brėžinius su kapines prižiūrinčių institucijų specialistais.“ Kas Lietuvoje nežino, kad kiekvienas suderinimas kainuoja ne tik laiko, nervų, bet ir pinigų?.. Be to, masinė standartinių paminklų ir jų detalių gamyba – pelningas verslas, nes klientų visada yra.

Laimė, Vyriausybės posėdyje tokiam smulkmeniškam reglamentavimui nepritarta. Bent kol kas. Tačiau kirba klausimas: ar Aplinkos ministerija neturi rimtesnių darbų nei kapaviečių parametrų ribojimas? Daugiau valdžiai nėra ką „apriboti“?

Nutarė nors kapines sueuropinti, jei jau šiaip gyvenimas šuniškas, paironizavo sutiktas pažįstamas satyrikas. Anot jo, Šv. Reglamento tarnai galėtų parengti dar ir tokį įstatymą: sulaukus 50 metų, privalu nusipirkti karstus ir juos deklaruoti kasmetinėje turto deklaracijoje, būtinai nurodant matmenis.  

 

 

Panašūs straipsniai