Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?

Vidmantas VALIUŠAITIS, Žinių radijas

valiusaitis_II_a.jpgNeseniai Lietuvoje viešėjo Aidanas White’as, ilgametis Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius, vadovavęs šiai profesinei organizacijai nuo 1987-ųjų iki šių metų balandžio. Organizacijos „Transparency International“ Lietuvos filialo kvietimu jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčiuose“, kur rugsėjo 26 dieną skaitė paskaitą apie žurnalistų profesinę etiką.

Svarbiausioji A. White’o paskaitos mintis ir raginimas – išlaikyti gyvą žurnalistų profesinės etikos liepsną. Jis pabrėžė, kad skelbti tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga ir negali būti pateisinimų šio principo laužymui.

Nepaisant to, pasak A. White’o, pasitaiko atvejų, kai to nesilaikoma, žiniasklaidos galia piktnaudojama. Jis minėjo praėjusią vasarą Didžiojoje Britanijoje nuvilnijusį skandalą, kai iškilo viešumon faktai, jog didžiausio tiražo sekmadieninio laikraščio „The News of the World“ darbuotojai slapta klausėsi tūkstančių žmonių – nuo nusikaltimų aukų iki garsenybių. Iš Lietuvoje tarptautinės žurnalistų bendruomenės dėmesio vertų atvejų Aidanas White’as pažymėjo vieno leidėjo iniciatyvą per teismą reikalauti milijono litų iš tinklaraštininko, kuris savo bloge tik pareiškė nuomonę, vadovaudamasis kitų žiniasklaidos priemonių pranešimais. Tai atvejis, rodantis, kad pačios žiniasklaidos priemonės kartais, anot A. White’o, gali veikti prieš žodžio laisvės principus.

Lietuvos žiniasklaidos raiškos lauke pastaruoju metu daugėja atvejų, kuriuos sunku vertinti vienareikšmiškai. Naujausias įvykis – Seimo nario Sauliaus Stomos nuotykiai su jauna mergina, viešojoje erdvėje dabar vadinama žurnaliste. Paliekant nuošalyje moralinius vertinimus, kuriems pagrindo teikia paviešinti politiko elgesio ir kalbų fragmentai, žanro klausimas vis dėlto lieka atviras: ar toks apsimetinėjimas ir provokavimas yra žurnalistika? Kiek tai dera su teise ir žurnalistikai keliamais profesionalumo reikalavimais? O leidėjo Vito Tomkaus milijoninis ieškinys Dainiui Radzevičiui? Kas tai: bandymas apginti „gerą vardą“ ir „profesinę reputaciją“, ar siekis užčiaupti, įbauginti ir sužlugdyti kritiką? Precedentų, tegu ir ne visai lygiaverčių, esama: metų pradžioje už pareikštą kritiką didele pinigine bauda buvo nubaustas žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir asmenų persekiojimo – neteisėtų veikų, kuriomis siekiama kitais asmenimis pasinaudoti arba juos nutildyti, sužlugdyti, pakirsti reputaciją? Apie tai vyko diskusija Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje dalyvavo žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, docentas Andrius Vaišnys, Transparency International Lietuvos filialo vadovas Sergejus Muravjovas ir komunikacijos specialistas Rytis Juozapavičius.

Greta žurnalistų etikos inspektorės, kuri pagal profesiją yra teisininkė, į laidą norėjau pakviesti ir dar bent vieną nepriklausomą teisininką. Kalbėjausi su 5 iškiliais teisės specialistais – advokatais, teisėjais, teisės teoretikais. Aplinkybių sutapimu, nė vienas iš jų, išgirdę apie laidos temą, atvykti negalėjo dėl tikrų ar tariamų priežasčių. Ir tai tik patvirtina, kad baimės laisvai ir atvirai svarstyti kai kurias žiniasklaidos problemas, bent jau teisininkų aplinkoje, išties esama. Nenuostabu. Žmonės nesijaučia saugūs, bijo būti žiniasklaidos šantažuojami. Daugelis prisimena prieš keletą metų regėtą teisėjo Audriaus Cinino profesinės garbės ir žmogiškojo orumo niokojimą spaudos puslapiuose, įskaitant fotomontažus ir kitas psichologinio poveikio priemones. Mūsų teisinė aplinka tokia, kad net vykstant teismo procesams viena iš šalių gali leisti sau nevaržomai naudoti tokias poveikio priemones prieš kitą šalį ir nesusilaukti jokių pasekmių. Todėl nenuostabu, kad tai verčia net teisininkus gūžtis…

(Mūsų Svetainės „Komentaruose” – Vidmanto Valiušaičio pokalbis „Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?”, kurį transliavo Žinių radijas)

 

Panašūs straipsniai