2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Atstokite nuo žurnalistų!

Gediminas STANIŠAUSKAS, "Valstiečių laikraščio" žurnalistas

G.Stanisauskas_1.jpgAkylesni skaitytojai prisimins, kaip krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė po straipsnio „Valstiečių laikraštyje“ „Ministerijos biurokratams tūkstančiai, o kariams trupiniai“ apkaltino redakciją užsakomąja žurnalistika. Karingą R.Juknevičienės pranešimą spaudai iki šiol galite rasti internete. Primenu ne todėl, kad teisinamės. Tiesiog norisi padėti tašką. Tai štai, žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamčikienė 2011 m. balandžio 15 d. paskelbė verdiktą ir vienuolika laikraščio teiginių (ar „nuodėmių“, priklausomai nuo to, kas kaip vertina), dėl kurių R.Juknevičienė taip kovojo, buvo patvirtinti kaip teisingi, objektyvūs ir nešališki.

Apie Z.Zamčikienės neobjektyvumą negali būti nė kalbos. Inspektorė išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kodėl R.Juknevičienė dabar nerėkia visa gerkle nuo Napoleono kalno? Galbūt jai gėda, o gal tiesiog užsispyrimas neleidžia pripažinti savo pačios klaidų, kitaip juk būtų atsiprašiusi. Galiausiai, kiek teko pasidomėti, ministrė kone dėl kiekvienos kritiškos strėlės neriasi iš kailio ir kaltina žiniasklaidą. Tad ir stebėtis, matyt, nevertėtų.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Todėl, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje lyg iš gausybės rago pilamos pamazgos ant žurnalistų. Girdi, šitie šliužai šantažu, reketu ar kitomis priemonėmis vaikosi vien pinigų. Jie neturi nei sąžinės, nei padorumo, pamynę bet kokius žurnalistinės etikos principus, todėl, girdi, išvis jų nereikia ir visuomenei būtų kur kas geriau, jei tokios žurnalistikos Lietuvoje neliktų.

Atsiranda ir dar didesnių demagogų, siūlančių lentomis apskritai užkalti Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto langus. Girdi, ten neišmokoma taisyklingos rašybos. Tačiau institute jaunuoliams suformuojami profesiniai pagrindai (per fi losofi nę, istorinę patirtį išaiškinama, kas etiška, o kas ne, kaip rinkti informaciją ir kaip ją pateikti). Visa kita, kaip sakoma, kiekvienam pagal įgimtus sugebėjimus ir talentą. Ne visi tampa van gogais arba da vinčiais. Ne visi ir taps dailininkais, bet paveikslus vis tiek tapys milijonai žmonių.

Prisimenant R.Juknevičienės isteriją akivaizdu, kad politikų ir žurnalistų santykiai visais laikais Lietuvoje buvo sudėtingi. 1926 m. gruodžio 17 d. tautininkai (vedami Antano Smetonos) kartu su karine chunta Lietuvoje įvykdė valstybinį perversmą. Jau kitą dieną Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais buvo uždrausta „skleisti žodžiu ar raštu kurstančius prieš esančią Lietuvos vyriausybę, kariuomenę ir jos vadovybę gandus (...), be karo cenzūros leidimo spausdinti bet kokius viešam naudojimui raštus (...).“

Šios cenzūros padarinys – didelėmis baudomis (iki 3 000 Lt) nubausti ar į kalėjimą susodinti dešimtys žurnalistų, tiesiog atlikusių savo pareigą. Karinės propagandos mašina tąsyk mėgino pagerinti kariuomenės įvaizdį. Ir visa tai tęsėsi iki pat 1940 m. Kas iš to išėjo? Bolševikai okupavo šalį be jokio pasipriešinimo. O ką turime šiandien? Turime spaudos laisvę ir neturime cenzūros – tai didelis demokratijos laimėjimas, pasiektas visuomenės, o ne kariuomenės.

Spauda - gyvate - 1 II_1.jpgBeje, šiandien Krašto apsaugos ministerijoje dirba tiek „propagandistų“, kad jų užtektų bent dviem redakcijoms. Gerai tai ar blogai, ne man spręsti. Bet kodėl to nedaro kitos ministerijos? Kodėl jos skelbia šimtus tūkstančių ar net milijonus litų siekiančius viešinimo konkursus, iš kurių maitinasi žiniasklaida? Jų nebūtų, leidinių ir televizijų savininkai nesibičiuliautų su politikais. Juk viena priežasčių siūlant pataisas Viešųjų pirkimų įstatymui, kaip tikino prezidentūros atstovai, ir buvo valstybiniai viešinimo konkursai žiniasklaidai.

Tačiau skaidrumo (turinio prasme) žiniasklaidoje būtų daugiau tik tuomet, jei savininkai į žiniasklaidą nežvelgtų kaip į įrankį savo interesams tenkinti arba gynybai nuo politinių grupuočių, lemiančių tų savininkų fi nansinius interesus. Politikams taip pat laikas susivokti, kad sangulavimas su žiniasklaida atneša tik laikiną ramybę, bet jei sieki tik valdžios, o ne atsakomybės visuomenei, tai, matyt, politikams toks bendravimas prie širdies.

Vien todėl politikams, įskaitant ir R.Juknevičienę, norėtųsi pasakyti: „Atstokite nuo žurnalistų!“ Jie dirba savo darbą, kaip ir kiti žmonės. Etinius dalykus išsiaiškins tam sukurtos institucijos, todėl žurnalistų daržan dažnai metami kaltinimai, girdi, JIE VISI TOKIE, neturi pagrindo. Lygiai taip pat, remiantis vos vienu ar dviem pavyzdžiais, galima būtų teigti, kad visi teismai parsidavę, politikai korumpuoti, o verslininkai vagys. Išeitų, kad esame vagių ir aferistų tauta? Bet kur tada mes nueisime, ponai!

Nuotraukoje: Komentyarų autorius, "Valstiečių laikraščio" žurnalistas, LŽS narys Gediminas Stanišauskas

Piešinys: " Biurokratams spauda - gyvatė" , aut. dailininkas, LŽS narys Vladimiras Beresniovas

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)