„Noriu klysti… Niekam verta tiesa, tegul ji bus pati teisingiausia, kurios neišbandė abejonės“, – šie naujausios, jau dešimtosios, profesoriaus Leono Gudaičio knygos „Noriu klysti“* žodžiai galėtų būti visų į rinkinį patekusių straipsnių, studijų, pokalbių moto. Knygos autorių pavadinčiau tikru literatūrologinio detektyvo meistru, kai svarbiausia ne atrastos tiesos deklaravimas, o jos paieškos, neretai užduodant skaitytojui mįslę ir netgi paliekant jam pačiam atrasti galimą atsakymą. Tai liudija visi šios knygos skyriai.
Pirmasis atosūkis – „Amžinos kartų varžybos“. Šioje knygos dalyje atsigręžiama į gerai žinomus klasikus ir kartu į literatūrinę tradiciją laužiusius maištininkus: Maironį, Vaižgantą, Bernardą Brazdžionį, Jurgį Baltrušaitį, Salomėją Nėrį ir trečiafrontininkus. Po jų literatūrinį palikimą žvalgomasi ne tam, kad būtų žūtbūt įrodyta kokia nors tiesa, o tiesiog parodant labai skirtingas tekstų perskaitymo ir literatūros reiškinių interpretavimo galimybes. Štai straipsnį apie Maironį įtaigiai papildo autentiški prisiminimai, liudijantys, kaip skirtingai galima vertinti tuos pačius tekstus: Vilniaus universitete dėstęs aktorius Balys Lukošius baladę „Jūratė ir Kastytis“ laikęs kūriniu apie mirtį ir kulminacinę sceną siūlęs perteikti šiurpiu šermeniniu balsu (p. 15). Klausimu „Kada žmogaus dvasia turtėja?“ pradedama Vaižgantui skirta skyriaus dalis: tai kreipimasis į skaitytoją, kuris pats, remdamasis vien L. Gudaičio atrinktomis Vaižganto tekstų citatomis be jokio jas apgaubiančio komentaro, turi atrasti atsakymą. Kitaip pažvelgiama ir į B. Brazdžionį, jam primestus poeto – tautos šauklio – vertinimus, kurių jis pats kratęsis (p. 31); tiesos paieškų sudėtingumą atskleidžia ir savotiškas galynėjimasis su šiuo lietuvių poezijos klasiku: tai, kas knygos autoriui yra „poetinės spėlionės“, B. Brazdžioniui jau yra netiesa: pasirodžius L. Gudaičio knygai „Teisybė daugiaveidė“ poetas reaguoja eilėraščiu „Daugiaveidė netiesa“. Na, o studija apie J. Baltrušaitį šioje knygoje tiesiog virsta istorija su keliomis perskaitymo galimybėmis, kai vienas tekstas, įterptas į pasakojimą kaip atsiminimai, kito pašnekovo įvertinamas tokiais žodžiais: „perdėta ir iškraipyta“ (p. 44). Literatūrologinio detektyvo ženklų galima rasti ir trumpame tekste apie S. Nėrį, lemtingąjį jos apsisprendimą, kurį užfiksavęs Liudas Gira dienoraštyje: kaip ne kartą šioje knygoje pabrėžiama, niekas kol kas tais tekstais dar nėra pasinaudojęs. Pasirodo, vis dar likę nemažai klausimų ir dėl „Trečio fronto“ agonijos: profesorius L. Gudaitis, kaip tikras detektyvo meistras, pristato įvairias versijas: Petro Cvirkos mestelėtą frazę apie nesugebėjimą leisti žurnalą ir sąmoningą susinaikinimą; apie vidinę nesantaiką, kurią intensyvino Valio Drazdausko pasirodymas, ir apie dogmatiškos LKP įtaką, išsamiai analizuojant istoriją apie komunistų skirtus pinigus… Gausybė citatų, kurios pateikiamos šiame tekste, gali paliudyti viena: į tą patį reiškinį įmanoma pažvelgti iš įvairių pusių, parodant skirtingas perspektyvas ir taip leidžiant skaitytojui kurti savas versijas.
Antras atosūkis – „Šviesa, kuri vertė ieškoti“ – anaiptol nėra mažiau detektyviškas, tik čia vedama ne per painius archyvinės medžiagos ar pašnekovų atminties / užmaršties labirintus, o per autentiškus prisiminimus, kurie, kaip liudija pirmoji dalis, vienų gali būti vienokie, kitų, kad ir apie tuos pačius žmones, – visai kitokie. Prisimenamos trys asmenybės, turėjusios įtakos asmeniniams profesoriaus pasirinkimams: Jurgis Lebedys, Vanda Zaborskaitė ir Vytautas Kubilius. Bene įdomiausia šioje dalyje tai, kad į pirmuosius du literatūros mokslininkus žvelgiama iš studento perspektyvos, įtaigiai rekonstruojama studijų metų patirtis, bet kartu justi ir gyvenimo patirties balsas. O štai apie V. Kubilių rašoma ne tik kaip apie mokslininką, VDU profesorių, bet ir kaip apie skaudaus likimo žmogų, įžvelgiama gyvenimo tragika, išryškėjusi dienoraštyje. Tekstas baigiamas V. Kubiliaus citata, kuri pristatoma tokiais knygos autoriaus žodžiais: „Negaliu atgauti kvapo skaitydamas viskuo nusivylusio literato ir knygų vergo žodžius“ (p. 137).
Skyrius „Via dolorosa“ ženklina trečią atosūkį – analizuojami skaudūs XX a. dokumentai: Intos tremtinių poezija ir Vakarų Lietuvos partizanų eilėraščiai, 1940 m. politinės dokumentikos tekstai. Intrigą padeda megzti intensyvios literatūros istoriko pastangos atpažinti po gausybe slapyvardžių pasislėpusius autorius, kurių talentams sovietmečiu nebuvo lemta prasiskleisti. Kartu kiekvienas šis pasakojimas pradedamas su detektyvinei istorijai būdingu paslaptingumu: tarsi atsitiktinai į profesoriaus rankas patenka „Benamių“ antologijos kserokopija, kolekcininkas netikėtai įteikia istorinės svarbos dokumentus, kuriuos tenka slėpti savo namuose, dar sudėtingesnė istorija su partizanų tekstais, kurie buvo aptikti… keturiuose užlakuotuose artilerijos sviediniuose. Kaip pripažįsta knygos autorius, teko „perskaityti tai, ko dar joks tyrėjas neturėjo rankose, ir susidaryti savus kūrybos vertinimo kriterijus“ (p. 169).
Intriguojamai nuteikia ir skyrius „Sunkiausioje galeroje“, kuriame atsigręžiama į „Darbų ir dienų“ epopėją. Šiame atosūkyje į nuveiktus darbus ne kartą girdisi akademinei biurokratijai, reikalaujančiai paisyti visokių formalumų, oponuojantis balsas: „Tiems tomams reikėjo ne lengvabūdėmis rekomendacijomis, o nauja, įdomia, netikėta medžiaga pagrįstų tyrimų“ (p. 178), – pabrėžia profesorius. Nepritariantis tonas girdėti ir tokiame sakinyje: „Nors nuolat stigo patikimų autorių, neleidau kartotis pavardėms ir paversti leidinį grupės draugų kromeliu“ (p. 185). Taigi skaitytojui kaip detektyvui tenka ieškoti prasmės jau tarp eilučių: atviro nepasitenkinimo ir griežtos kritikos šioje knygoje nėra. Na ir, kas be ko, neapsieinama be paslapties, tik šįkart tai skaičių magija: išleista 36 (3 x 12) ir 48 (4 x 12) bibliofiliniai straipsnių atspaudai.
Penktasis atosūkis „Tarp knygų: aistros, klastos, žūtys“ skirtas žmonių ir knygų tragiškiems likimams. Kaip ir detektyve, taip ir šiuose pasakojimuose negali būti laimingų pabaigų: net ir išsiaiškinus nusikaltimą jo pasekmės lieka ne mažiau skaudžios. Taip yra su garsaus knygrišio Tado Lomsargio, kuris buvo nužudytas vokietmečiu, gyvenimo ir kūrybos istorija. Jai pabaigti knygos autoriui prireikė net dviejų post scriptum: unikalūs šio menininko kūriniai tarsi ir nepražuvę, o patekę į knygyno savininko rankas, tačiau kartu jų niekas iki šiol negali matyti. Ne ką geriau nuteikia ir pasakojimai apie rašytojų ir jų knygų likimus tarpukariu: štai populiarių romanų autorius Justinas Piliponis rašo knygą, o ji paskelbiama Povilo Turčilos vardu, tokia versija ir įsitvirtina literatūros istorijoje… Dar sudėtingesni ir skaudesni pasakojamai apie sovietmetį, kai visiškai nelieka pagarbos tekstui ir autorystei. „Uždusinti žodžiai“ – šią metaforą L. Gudaitis atranda sovietinės cenzūros suniokotiems tekstams apibūdinti: daugybę knygų uždrausta leisti, daugybė jau išleistų sunaikinta deginant, pjaustant ir vežant jas į popieriaus fabrikus, o likučiai įkalinti specialiuosiuose fonduose, apstu knygų, kurių visas tiražas jau spaustuvėje sulaikytas ir sunaikintas arba leidžiami nevalyvai suklijuoti egzemplioriai… Šį naikinimo darbą profesorius knygoje apibūdina remdamasis turimais daiktiniais įkalčiais – retais 1944-1962 m. tarpsnio spaudiniais.
Na, o visą knygą vainikuoja „Šeši pašnekesiai“ – tai tarsi atsisukimas į skirtingus savo paties gyvenimo tarpsnius: mokyklos metai atgimsta pašnekesyje su bendraklase, mokslinius interesus primena pokalbis su leidyklos redaktoriumi, Sąjūdžio dvasią padeda atkurti rašytojo klausimai, o tarpsnį iki VDU perteikia atsakymai žurnalistei. Knyga užsklendžiama interviu: profesorius kalbasi su savo studentu ir glaustai apibendrina nueitą kelią. Simboliška, kad šio pokalbio pavadinimu pasirenkamas ne teiginys, o retorinis klausimas „Kas nebijo klysti?“, skirtas be išimties visiems, kurie imasi interpretuoti literatūros ir gyvenimo tekstus: tai dar kartą paliudija knygos autoriaus detektyviškas provokacijas skaitytojams.
Taip sudėliojant gana skirtingus pagal tematiką, nevienodo stilistinio registro straipsnius, studijas, pokalbius tarsi parodomas nuolatinis vyksmas, kaita, atsinaujinimas, – intensyvios tiesos paieškos niekad negali baigtis. Manau, tą patį liudija ir neatsitiktinis atrinktų tekstų skaičius: iš viso jų šioje knygoje yra 24, taigi 2 x 12: pabaiga, kuri žymi naują pradžią, apie kurią užuominų yra ne viename tekste. Tai intriga, kurios laukia jau kitų knygų skaitytojas. Detektyvinės istorijos paprastai jungiamos į ciklus, tad daugiaveidės teisybės paieškos, be abejonės, ir toliau tęsis.
Beje, pabaigai norėčiau pridurti, kad toks šios profesoriaus knygos perskaitymas – tik viena iš galimų versijų. O interpretacijų ir vertinimų galėtų būtų daugybė…
*Leonas Gudaitis, Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
