Sunkiausia — ištverti nesusikeikus

Eglė ŠILINSKAITĖ, TV antena

download__2__II.jpgLinas Kleiza norėjo žaisti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje ir net svajojo apie Europos čempionato medalį. Tačiau “Toronto Raptors” puolėją sustabdė rimta trauma ir jis tapo pirmenybių žiūrovu. Vis dėlto vietoje nenustygstantis 26 metų L.Kleiza ėmėsi ir dar vieno vaidmens — debiutavo kaip krepšinio komentatorius. Kartu su Robertu Petrausku TV3 žiūrovams jis padėjo stebėti Lietuvos rinktinės rungtynes su Turkija ir Ispanija.

— Ar tokia komentatoriaus patirtis jums yra pirmoji? — “TV antena” pasiteiravo L.Kleizos.

— Taip, krepšinį komentavau pirmą kartą. Su R.Petrausku susitikome per TV3 sezono atidarymą. Pasikalbėjome, pasakiau, kad man būtų įdomu pabandyti žiūrovams pasakoti apie varžybas. Kai žaidžiau rinktinėje, ne kartą klausiau, kaip komentuojamos mūsų rungtynės.

— Kaip jautėtės prie mikrofono? Nesibaiminote?

— Ne, tikrai nejaučiau jokios baimės. Dirbau su geru ir patyrusiu komentatoriumi, kuris išmano savo darbą, todėl nepatyriau jokio streso.

Su Robertu labai gera dirbti, jis puikiai komentuoja, o man buvo paprasta, nes žinau, kaip konstruojamas Lietuvos rinktinės žaidimas. Pažįstu visus žaidėjus ir trenerius, žinau, ką ir kaip jie darys.

Rungtynes su turkais apskritai buvo lengva komentuoti, nes jos buvo įtemptos, įdomios, o galiausiai ir gerai baigėsi. Lietuvos rinktinė žaidė puikiai. Ji pademonstravo tokį krepšinį, kokį privalėjo žaisti ir su Ispanija. O rungtynes su ispanais buvo sunku ir komentuoti, ir žiūrėti — ne todėl, kad Lietuvos rinktinė prastai žaidė, o todėl, jog nekrito kamuolys, komandai nesisekė. Norėjosi būti ne prie komentatoriaus stalo, o aikštelėje.

— Ar nebijote kritikuoti Lietuvos rinktinės, kurios krepšininkus puikiai pažįstate?

— Kadangi pats, kaip žaidėjas, puikiai žinau, kaip jaučiasi krepšininkai aikštelėje, kaip stengiasi, kiek jėgų atiduoda ir ką reiškia būti kritikuojamam, kai nesiseka, tokių dalykų stengiuosi išvengti. Juolab kad Lietuvos rinktinės nebuvo už ką kritikuoti.

Na, pralaimėjo Ispanijai. Bet vyrai stengėsi, tik daug kas neišėjo. Buvo ne mūsų diena, ir tiek.

— Paprastai komentatoriai kruopščiai rengiasi kiekvienoms rungtynėms — studijuoja ir mūsų komandos, ir varžovų žaidimą. O kaip jūs?

— Aš tikrai nesirengiau, man viskas išėjo savaime. Labai daug žinau ir apie Turkijos, ir apie Ispanijos komandas.O apie lietuvius žinau beveik viską. Ruoštis reikia tada, kai mažiau pažįsti komandą. Tada gal net prieš veidrodį reikėtų parepetuoti. (Juokiasi.)

— Repetavote?

— Tikrai ne.

— Rungtynes su Ispanija kurį laiką komentavote vienas — buvo sugedęs R.Petrausko mikrofonas. Nesutrikote?

— Tą vakarą gedo tai mano, tai Roberto mikrofonas. Žinoma, vienam pasakoti apie varžybas sunkiau, juolab kai esi nepratęs dirbti šio darbo. Bet išsisukau. 2 psl. >> Sunkiausia — ištverti nesusikeikus.

— Paprastai į žurnalistų klausimus atsakinėdavote lakoniškai. Kada išmokote iškalbos?

— Gal ta iškalba atėjo su metais? Gal darausi protingesnis? (Juokiasi.)

— Ar sulaukėte atsiliepimų dėl savo komentavimo?

— Atsiliepimų buvo tikrai daug. Net nustebau, kad daugeliui žmonių patiko. O Lietuvos rinktinės žaidėjai juokėsi, kad pasakojau taip, lyg ką nors suprasčiau apie krepšinį. (Juokiasi.)

— Pats savo darbu prie mikrofono esate patenkintas?

— Nemėgstu apie save kalbėti. Net nemėgstu žiūrėti rungtynių, kuriose žaidžiu. Gal kaip pirmą kartą buvo visai neblogai. Smagu pabandyti, bet kad galėčiau komentuoti toliau, reikia įdėti labai daug darbo.

— Ką labiausiai norėtumėte pataisyti?

— Kol kas buvau ne svarbiausias komentatorius, tik padėjau R.Petrauskui. Jei dirbčiau vienas, turėčiau pagalvoti, ką sakyti, kad žiūrovams būtų įdomu manęs klausytis.

— Gal pagalvojate baigęs krepšininko karjerą tapti komentatoriumi?

— Ne, tokių minčių tikrai neturiu. Tai — visai kita sfera. Be to, kai nežaidžiu, man labiau patinka būti sirgaliumi. Kai komandai nesiseka, jam, priešingai nei komentatoriui, gali išsprūsti ir riebesnis žodis. Niekas to nepastebės. O prie komentatoriaus pulto turi valdytis. Juk, pavyzdžiui, žinote, kokia mano nuomonė apie teisėjus. (Juokiasi.) Per rungtynių su Turkija pertrauką sutikau teisėjus, pasisveikinome, sakė, kad manęs jie dar nepasiilgo.

Turi puikų humoro jausmą

Robertas Petrauskas, krepšinio komentatorius:

“L.Kleiza labai norėjo išbandyti save prie komentatoriaus mikrofono. Tai buvo eksperimentas — nei aš, nei Linas nežinojome, ko tikėtis. Prieš pirmąją transliaciją pasikalbėjome ir Linas pasakė: “Jei bus negerai, po dviejų kėlinių pasitrauksiu.” Bet po pertraukos sako: “Lieku.” Atsakiau: “Lik, kiek tik nori.”

L.Kleiza atrodo nerealiai, jis — geriausias mano partneris komentatoriaus kėdėje, kokį esu turėjęs.

Pirmiausia dėl to, kad Linas yra krepšinio eruditas, šį žaidimą puikiai išmano.

Ko gero, žavesio jam prideda iš NBA komentatorių išgirsti dalykai. Galiausiai jis laisvai bendrauja, gražiai kalba, aiškiai dėsto mintis.

Linas turi puikų humoro jausmą. Komentuodamas nesu patyręs didesnio malonumo.

Be to, jis — didelis Lietuvos patriotas ir rinktinės sirgalius. Komentuodamas jis ploja komandai. Šalia sėdėjo ir Tomas Pačėsas. Mes kelis kartus atsistoję sudaužėme rankomis. Po pergalės prieš Turkiją Linas pasveikino visus Lietuvos rinktinės narius.”

Nuotraukoje: Prie mikrofono Linas Kleiza ir Robertas Petrauskas

                                                                        Mindaugo Kulbio nuotr.

 

Panašūs straipsniai