Bet kuris departamento vadovas būtų atleistas iš darbo, jei įstaigos vardu įgyvendindamas projektą pats susižertų už jį skirtas lėšas. Tačiau ši taisyklė negalioja Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkui Dainiui Radzevičiui, sunkiančiam iš visuomeninės organizacijos departamento vadovo dydžio atlyginimą ir dar gaunančiam tūkstančius litų iš įvairių kitų šaltinių.
Akių dūmimas
Pilkas viešųjų ryšių specialistas, rengęs pranešimus spaudai Teisingumo ministerijoje, trumpai dirbęs spaudoje, prieš keletą metų įsijautė į orakulo, viešai skelbiančio garbingos, neparsiduodančios žurnalistikos principus, vaidmenį, nors pats vietoj principų mielai ima litus, eurus ir kitokią valiutą.
„2008 metais LŽS ir bendrovė Komunikacijos mokykla kartu su partneriais Pietų Kaukazo valstybėse įgyvendino vystomojo bendradarbiavimo projektą „Žiniasklaidos vaidmuo rinkimų kampanijos metu: Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos žurnalistų mokymai”, – pernai vykusiame LŽS suvažiavime paskelbė D.Radzevičius, vardydamas savo vadovaujamos organizacijos nuopelnus.
Pasak D.Radzevičiaus, Pietų Kaukaze buvo skleidžiama Lietuvos geroji patirtis žurnalistikos etikos, informacijos teisės ir žmogaus teisių užtikrinimo srityse. Tbilisyje, Baku ir Jerevane surengta seminarų, apmokyta 90 žurnalistų, projekto įgyvendinimą pagal vystomojo bendradarbiavimo politiką finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).
Tačiau LŽS pirmininkas nutylėjo, kokia buvo šio prestižinio projekto vertė, kiek uždirbo LŽS, kurie sąjungos nariai dalyvavo jame. „Projektą administravo UAB Komunikacijos mokykla. LŽS buvo partneris, – aptakiai į LŽ klausimus atsakė D.Radzevičius. – Kiek žinau, visi pinigai buvo skirti projekto vykdymui. Paskaitas skaitė keletas ekspertų. Informaciją galite rasti ir www.lzs.lt skelbiamoje praėjusių metų veiklos ataskaitoje.”
Tačiau D.Radzevičiaus minėtoje ataskaitoje jokių finansinių duomenų apie projektą Pietų Kaukaze, o juo labiau pavardžių, rasti nepavyko.
„Į kiekvieną šalį vyko po kelis lektorius, nes projektas labai nedidelis ir turėjo mažai lėšų. Kiek ir kam buvo sumokėta už darbą, nežinau. Detaliai ir negalėčiau atskleisti – su manimi sudarytos sutarties sąlygos yra konfidencialios, – suirzo LŽS pirmininkas. – Projektą administravo ne LŽS, todėl jai jokie pinigai ir nebuvo mokami. Daugiau neturiu ką pridėti, nes nesuprantu Jūsų klausimo ir intencijų.”
Verslininkų komandoje
O intencijos visai paprastos – išsiaiškinti, kodėl LŽS vardu įgyvendintas projektas nė centu nepapildė skurdaus sąjungos biudžeto, jame nedalyvavo LŽS nariai, profesionalūs žurnalistai?
Į šį klausimą, ilgai delsdamas ir neišsamiai, vis dėlto atsakė URM Viešųjų ryšių skyriaus trečiasis sekretorius Andrius Visockis. Pasak jo, į tris Pietų Kaukazo šalis keliavo, paskaitas ten skaitė ir atlygį už LŽS dalyvavimą gavo pats… D.Radzevičius ir dar du lektoriai – Artūras Jonkus ir Kristinas Taukačikas. Abu anaiptol ne žurnalistai, o priešingos stovyklos atstovai – dviejų viešųjų ryšių banginių, rengiančių užsakomuosius mokamus straipsnius, vadovai ir savininkai. Lektoriams išmokėtų konkrečių sumų A.Visockis nenurodė, tik įvardijo bendrą projekto sąmatą – 129,557 tūkst. litų.
2008 metų kovo 31 – balandžio 4 dienomis vyko seminarai Gruzijoje, liepos 1-3 dienomis – Armėnijoje, rugsėjo 8-12 dienomis – Azerbaidžane. „Seminare Gruzijoje paskaitas skaitė LŽS pirmininkas D.Radzevičius ir viešųjų ryšių konsultantas A.Jonkus, Armėnijoje pastarąjį pakeitė analogiškos srities ekspertas K.Taukačikas (Lietuvoje lyderiaujančios komunikacijos agentūros „VRP/Hill & Knowlton” bendraturtis, buvęs dienraščio „Verslo žinios” žurnalistas). Azerbaidžane vėlgi paskaitas skaitė lektoriai D.Radzevičius ir K.Taukačikas”, – informavo URM.
Nieko sau, trise už URM lėšas ir su LŽS vėliava pakeliavo po egzotiškas šalis ir išleido sumą, kurią paprastas žurnalistas uždirbtų per penkerius metus! O LŽS iš to – jokios naudos, jei neskaičiuotume sąjungos pirmininko, kuris vienas sulakstė į tris šalis ir susižėrė visas išmokas.
Įgyvendinant šį projektą pasityčiota iš Pietų Kaukazo žurnalistų. Kaip kurti nepriklausomą atsakingą žiniasklaidą (projekto tikslas), juos mokė ne realiai žurnalistais dirbantys žmonės, o verslininkai, turintys interesų žiniasklaidoje. Ko jie gali išmokyti Kaukazo žurnalistus – kaip brangiau parsiduoti?
A.Jonkus aštuonerius metus dirbo URM – pirmuoju sekretoriumi, patarėju Lietuvos ambasadoje Estijoje, URM Informacijos ir spaudos skyriaus vedėju (1998 m.). 1999-aisiais jis įsteigė komunikacijos ir ryšių su visuomene agentūrą „A.Jonkus ir partneriai”, o nuo 2010 metų sausio vadovauja didžiausiai, į skandalingus sandorius su valstybės institucijomis įklimpusiai Lietuvos ryšių su visuomene kompanijai „Publicum”.
K.Taukačikas 1998 metais įsteigė privačią bendrovę „Taukačikas ir partneriai”, kuri 2000-aisiais susijungė su UAB „Hill & Knowlton” ir tapo VRP („Viešųjų ryšių partneriai”). Projekto vadovė UAB Komunikacijos mokykla priklauso K.Taukačikui. Šiuo metu ji bankrutuoja.
Ar projektas Pietų Kaukaze, kuriuo profesionaliai pasinaudojo buvęs URM darbuotojas A.Jonkus ir nuosavą įmonę turintis K.Taukačikas, tebuvo vienas būdų pakeliauti ir uždirbti? O kad projektas atrodytų solidžiai ir tikrai gautų finansavimą, įtrauktas ir LŽS pirmininkas?
Puola žurnalistus
Su viešųjų ryšių verslininkais ne vieną dieną Kaukaze praleidęs D.Radzevičius netrukus itin aktyviai pradėjo reikštis kaip orakulas, postringaujantis apie žurnalistų ir leidėjų etiką, sąžiningą žurnalistiką, puolantis žurnalistus ir leidinius, kurie rašo apie negeroves, negaili laiko ir pastangų tam, kad išsiaiškintų slepiamą tiesą.
Štai prieš porą savaičių D.Radzevičius savo interneto dienoraštyje dainius.org užsipuolė žinomą Kauno žurnalistą, parašiusį, kad teritorija aplink naująją Kauno areną blogai išgrįsta, akmenimis gali pasinaudoti chuliganai. „Fantazijos ir, matyt, chuliganiškos patirties nestokojantis žurnalistas pats pripažįsta, kad nedaugelis galėtų susiprasti mėtyti grindinio akmenis, bet čia pat jis detaliai instruktuoja visus, kurie norėtų tą padaryti… „Sveikinu” žurnalistą – jei kils riaušės ir tie akmenys skries į teisėsaugos pareigūnus, jis bus tiesiogiai „nusipelnęs” už tokią akciją”, – pareiškė D.Radzevičius, iš anksto įskųsdamas kolegą policijai ir prokurorams.
LŽS pirmininkui, ko gero, būtų labiau patikę, jei žurnalistas būtų rašęs tik apie arenos grožybes ir neužsiminęs apie blogus dalykus. Deja, tokie laikai ir tokia žurnalistika jau buvo. Laimė, ji liko praeityje.
Tačiau Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje įteisintas baudžiamasis žurnalistų persekiojimas už jų straipsnius. Bet kuris publikacija nepatenkintas asmuo gali kreiptis į teismą, ir žurnalistui, neatlikus jokio tyrimo, bus iškelta baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka. Kai kurie jau ir nuteisti.
Ant kelių kėdžių
2010 metais, netikėtai mirus Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkui Gediminui Ilgūnui, tarybos vadovu tapo D.Radzevičius. Sutapimas, kad tuo metu LŽS jau nuomojosi patalpas LRT pastate, o jos pirmininkas palaikė puikius santykius su LRT generaliniu direktoriumi Audriumi Siaurusevičiumi, kurio veiklą ir kontroliuoja taryba. Gavęs LRT tarybos vadovo postą D.Radzevičius tapo dar labiau mėgstamas – dabar LŽS tarybos posėdžiai vyksta toje pačioje salėje, kurioje posėdžiauja LRT taryba.
Naujas pareigas lydi prievolė deklaruoti privačius interesus. 2010 metų gegužę D.Radzevičius parašė savo deklaracijoje, kad yra Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) tarybos narys, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos (NŽKA) pirmininkas. Jis nurodė, jog, be LRT tarybos ir LŽS, yra gavęs pajamų iš VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje”.
LŽ išsiaiškino, kad būdamas LRT tarybos pirmininkas D.Radzevičius kas mėnesį gauna apie 1,2 tūkst. litų, už LATGA-A posėdžius – po 300 litų už kiekvieną, o per metus būna 5-8 posėdžiai. NŽKA, kuri faktiškai yra LŽS padalinys, D.Radzevičiaus vadovauja negaudamas už tai jokio atlygio.
Gudri buhalterija
Tačiau išvardytos pajamos tikrai dar ne viskas, ką uždirba LŽS pirmininkas. Jis – nuolatinis Teisingumo ministerijos Mokymo centro lektorius, skaitantis paskaitas nuo 2007 metų. Mokymo centro direktoriaus pavaduotojas Raimundas Rakauskas pateikė informaciją, kad Molėtų rajone esančiame centre paskaitas teisėjams skaito trys žurnalistai: D.Radzevičius (nuo 2007-ųjų), temos – „Teismai ir viešumas”, „Bendravimas su spauda ir ryšiai su visuomene”, „Teisėjo vaidmuo teismo ryšiuose su visuomene”; Dalia Kutraitė-Giedraitienė (nuo 2008 m.), temos – „Teismų komunikacijos ypatumai šiuolaikinėje informacinėje erdvėje. Vertybės, grėsmės, tendencijos. Praktiniai užsiėmimai”; Vladimiras Laučius (nuo 2010 m.), tema – „Teisė ir politika”.
Lektorių mokymo paslaugos perkamos Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka. Mokymo paslaugų pirkimo pagrindas – Teisėjų tarybos aprobuoti ir teisingumo ministro patvirtinti metiniai teisėjų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo planai. Tačiau už kokią konkrečią sumą nupirkta paslaugų iš D.Radzevičiaus, R.Rakauskas neatskleidė. Jis nurodė, kad nuo 2007-ųjų iki 2011 metų rugsėjo 1 dienos D.Radzevičius Mokymo centre skaitė 112 akademinių valandų paskaitų. 1 akademinės valandos vidutinis įkainis – 225 litai. Teko dauginti patiems. Paaiškėjo, kad per 4 metus lektoriui išmokėta 25 tūkst. litų suma.
Apie gautas naujas pajamas deklaruojantis asmuo privalo pranešti per mėnesį. Tačiau D.Radzevičiaus deklaracijoje – jokių naujų įrašų. Ironiška, kad Teisingumo ministerijos samdomas ir teisėjus prusinantis žmogus vengia deklaruoti savo pajamas.
Žinote Civilinį kodeksą?
„Kokiu pagrindu domitės mano 2007-2008-2009 metais gautomis pajamomis iš kūrybinės ir pedagoginės veiklos? Kaip žinoma, LRT tarybos nariai tik nuo 2010 metų privalo deklaruoti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) savo privačius interesus ir teikti deklaracijas. Tai ir darau. Iki tol tokios pareigos nebuvo. Tuomet neprivalėjau VTEK teikti duomenų ir Jūs neturite teisės reikalauti mano privačių duomenų iš kitų juridinių ar fizinių asmenų. Žinote Civilinį kodeksą ir teisę į privatų gyvenimą? – audringai piktinosi D.Radzevičius, paklaustas, kodėl nedeklaravo Mokymo centre gautų pajamų. – Suteiksiu Jums su malonumu nemokamą teisinę pamokėlę. Dėl sandorių dydžio. Viena autorinė sutartis – vienas sandoris. Tokios sutarties kaip 25 000 litų nesu niekada dar turėjęs. Nors svajoju. Būčiau turėjęs, būtumėte radę www.vtek.lt. Ir tai tik už 2010 metus. O jei atskira sutartis yra iki 2600 litų (didesnių, deja, ir neturiu), tai vienas sandoris, kurio deklaruoti nereikia. Todėl Jūs jau ir klauskite ateityje VTEK ar kitų kompetentingų žmonių tokių dalykų, jei kokių nors žinių Jums darant tyrimą trūksta.”
Dėkojame D.Radzevičiui už „pamokėlę”, kuri tikrai labai vertinga. Ji paaiškina, kodėl aukštas pareigas einantys, gerus atlyginimus gaunantys, bet darbo metu kabinetuose nepagaunami teisėjai, teismų pirmininkai, prokurorai ir kiti valstybės tarnautojai tarsi ir neturi jokių pajamų, išskyrus atlyginimus. Skaitydami paskaitas jie gali uždirbti kelis kartus daugiau negu oficialioje darbovietėje, bet nedeklaruoti to, jei kiekvienos autorinės sutarties suma mažesnė nei 2600 litų. Ideali Seime sukurta spraga norintiesiems nuslėpti realias pajamas!
Pravalgė pastatą
Tačiau šis straipsnis – ne apie D.Radzevičių, jo pajamas ir kompanionus viešųjų ryšių verslininkus, o apie pastatą Vilniaus g. 35, kurį Lietuvos Vyriausybė prieš 15 metų dovanojo LŽS. Šiemet LŽS valdyba, o vėliau ir taryba nusprendė namą parduoti, nes sąjunga, mokėdama itin didelį atlyginimą savo pirmininkui, įklimpo į skolas.
2003 metais LŽS pirmininku išrinktas D.Radzevičius liko dirbti Teisingumo ministerijoje Viešųjų ryšių tarnybos darbuotoju, LŽS jam atlyginimo nemokėjo. 2006-aisiais išrinktas antrai kadencijai D.Radzevičius atsigriebė ir už nemokamai sąjungai vadovautus metus.
„Kandidatas į pirmininko postą tuomet tik konstatavo, kad jo dabartinės pareigos yra geriau apmokamos. Suvažiavime tuojau pat prabilo „aktyvistai”. Buvo pasiūlyta (tam prieštaravo Kauno delegatai ir dėl to buvo pasmerkti) ir balsuota, kad LŽS įstatuose būtų įrašyta (tikriausiai pirmąkart Lietuvoje), koks yra pirmininko atlyginimas, – vienoje publikacijoje pasakojo Kauno apskrities žurnalistų skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis ir pacitavo balsavusiųjų už didelį atlyginimą motyvą: – Balsavo tada manydami, kad pirmininko atlyginimas už darbą bus skaičiuojamas ne pagal šalies atlygio vidurkį, o pagal minimumą.”
2006 metais LŽS pirmininkui buvo skirtas 5 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) atlyginimas. Jis, atskaičiavus mokesčius, sudarė apie 10 tūkst. litų. Tiesa, pats D.Radzevičius tikina niekada tiek į rankas negavęs. 2010 metais jo atlyginimas sumažintas iki 3 VDU ir dabar sudaro apie 5 tūkst. litų į rankas.
LŽS ataskaitoje nurodoma, kad 2007 metais atlyginimams, ryšiams, kanceliarinėms, komandiruočių išlaidoms ir LŽS valdymo organų veiklos finansavimui buvo skirta apie 300 tūkst. litų, 2008-aisiais – apie 330 tūkst. litų, 2009 metais – 250 tūkst. litų. Šias sumas sudėjus susidaro per 800 tūkst. litų, sumokėtų administracijai išlaikyti. LŽS planuojamas lėšų trūkumas 2011 metų pabaigoje – 550 tūkst. litų.
Parduos pajamų šaltinį
Keletą metų LŽS sugebėjo išlaidauti atlyginimams ir pirmininko komandiruotėms, nes turėjo idealų pajamų šaltinį – beveik 2000 kvadratinių metrų pastatą pačiame sostinės senamiestyje. 1997-aisiais, kai LŽS vadovavo Rimgaudas Eilunavičius, buvo sudarytas įtarimų sukėlęs sandoris. LŽS ir tuo metu garsus verslininkas Juozapas Budrikis įkūrė UAB „Juozapas pas žurnalistus”. LŽS indėlis į bendrovę buvo svarus – beveik visas pastatas. Tačiau kontrolinis akcijų paketas – 57 proc. – atiteko verslininkui. Sudariusi šį sandorį LŽS savo reikmėms pasiliko 190 kvadratinių metrų patalpas.
Bendrovė „Juozapas pas žurnalistus” kasmet išmokėdavo sąjungai nemenkas sumas. 2000-aisiais visas pastatas buvo išnuomotas bankui „Vereins und Westbank AG”. 2007 metais LŽS už nuomą gavo 141 tūkst. litų ir 387 tūkst. litų dividendų iš UAB „Juozapas pas žurnalistus”. Palyginkime – pajamos iš nario mokesčio tais metais sudarė tik 17 tūkst. litų, uždirbtos lėšos – 35 tūkst. litų, tikslinės lėšos projektams – 123 tūkst. litų. Gaudama nemažai pajamų sąjunga sugebėjo padengti paskolą, paimtą patalpoms remontuoti.
2008-aisiais pajamos sumažėjo 150 tūkst. litų, LŽS iš savo veiklos neuždirbo nė lito. 2009 metais pajamos sumažėjo dar 50 tūkst. litų, nes visiškai nebegauta dividendų iš UAB „Juozapas pas žurnalistus”.
Bankas iš LŽS pastato išsikraustė. Jis iki šiol stovi tuščias, o LŽS nuomojasi patalpas LRT ir moka už tai 40 tūkst. litų per metus. Naujo nuomininko rasti nepavyko, pastatas nebuvo išnuomotas ir dalimis. O sąjungai už tuščio namo šildymą ir kitas paslaugas vis vien tenka mokėti.
Gudrus manevras
Šiais metais LŽS nariams buvo išsiųstas 2012 metų pajamų ir išlaidų sąmatos prognoze pavadintas raštas. Jame, tarsi tyčiojantis iš žurnalistų, nurodytos dvi alternatyvos norint išsaugoti pastatą: metinį nario mokestį nuo 60 litų padidinti iki 539 arba 616 litų.
Toje pačioje sąmatoje parašyta, kad LŽS pirmininkui numatoma ir toliau mokėti 6500 litų atlyginimą, vyriausiajam buhalteriui – 3600 litų, administracijos vadovui – 2200, referentui – 750 litų.
Sąjungos nariai buvo informuoti, kad LŽS šių metų birželio 28 dieną gavo akcininko J.Budrikio pasiūlymą parduoti pastatą už 13,6 mln. litų. Iš tos sumos LŽS gautų 5,7 mln. litų.
„Šiuo metu Vilniuje administracinių ir prekybos patalpų pasiūla didesnė už paklausą, – pažerta argumentų dėl pastato pardavimo. – Mažėjant gyventojų skaičiui, plečiantis informacinėms technologijoms ir tobulėjant jų kokybei daugės dirbančių specialistų namuose. Todėl nėra pagrindo tikėtis, kad didės nuomos kainos ir plotų poreikis.”
Kategoriškai nesutiko
D.Radzevičiaus argumentai neįtikino tik jo buvusios pavaduotojos Erikos Straigytės. Ji vienintelė balsavo prieš pastato pardavimą. Kiti valdybos ir tarybos nariai su siūlymu sutiko.
„Kategoriškai nesutinku, kad būtų parduotas pastatas Vilniaus gatvėje, – tvirtino E.Straigytė. – Sąjunga turi tokį didžiulį turtą, kurio negalima prarasti. Reikia ieškoti išeičių. LŽS yra viena turtingiausių sąjungų, o pardavę pastatą liekame basi ir nuogi, tik su automobiliu, pirktu prieš dešimt metų.”
E.Straigytė pareikalavo, kad tarybos nariai, priėmę sprendimą dėl pastato pardavimo, įrašytų reikalavimą už gautas lėšas, atidavus skolas, nupirkti kitas patalpas. Tačiau taryba neišgirdo ir šio jos siūlymo.
Pikta ir graudu, jog buvusi galinga Žurnalistų sąjunga, vienijanti 900 narių visoje Lietuvoje, nesugeba tvarkyti savo turto, aukoja jį tam, kad išmokėtų milžiniškus atlyginimus ne itin juos ginančiam pirmininkui. Paklausus D.Radzevičiaus, keliems žurnalistams buvo suteikta parama ginant šiuos teismuose, LŽS pirmininkas išsisuko nuo tiesaus atsakymo. Viešai buvo skelbta apie du ar tris atvejus. Tačiau tokie menki rezultatai netrukdo D.Radzevičiui LŽS vardu mokyti savus ir svetimus. LŽS ir jos pirmininkas su Lietuvos žurnalistika jau seniai neturi nieko bendra. D.Radzevičius pavertė žurnalistiką verslu.
Algimanto Snarskio („Ūkininko patarėjas”) piešinys „Žiniasklidų kova”
