Kodėl mūsų informacinėje erdvėje tiek mažai gerų žinių, kodėl piktnaudžiaujama kriminalais ir nelaimėmis, kodėl žmonėms, užuot kėlus paniką, nesiūloma patikima informacija ir naudingi patarimai, kodėl neskatinamas pozityvus mąstymas – tuo dažnai piktinasi ir kultūrininkai, ir paprasti piliečiai, tačiau šie klausimai dažnai lieka neatsakyti.
Daugelis mūsų dar prisimena tuos laikus, kai viešoji informacinė erdvė buvo džiugiai optimistiška ir „sterilizuota“ nuo blogų naujienų – tuomet beveik nebuvo nusikaltimų, žinios apie Kauno priemiesčių mafijos žiaurumus sklisdavo tik iš lūpų į lūpas ir net ne visi tuo tikėdavo, jau nekalbant apie tai, kad niekas nežalojo vaikų ir nesvaidė pro langus gyvūnų. Dėl to šių laikų žiniasklaidos skleidžiama informacija daug kam atrodo kraupoka, nors per tiek metų jau turėtume būti su tuo apsipratę.
Nors šiais laikais kiekvienam akivaizdu, kad sovietinės visuomenės tyrumas buvo įsivaizduojamas, kad daugelį metų praleidome apkvaišinti melo narkotikų, kad viskas tol augo ir klestėjo, kol akimirksniu sugriuvo – pažvelgus atgal atrodo, jog vis dėlto geriau žinoti, kad namas, kuriame gyveni, yra avarinės būklės, nei palaimingai jame gyventi, kol įvyks katastrofa.
Jeigu tuo metu būtume turėję daugiau informacijos apie Sovietų Sąjungos ekonomiką ir tikrąją jos padėtį, apie tai, kokiais būdais Vakarų valstybės pasiekė gerovės, apie kurią galime tik pasvajoti iki pat šių dienų, kitaip būtume elgęsi ir nepriklausomybės laikotarpiu, kai daugelis nespėjo nė atsitokėti, kai gavo į rankas tik palaikį sovietinės statybos būstą. Anksčiau dažnai, dabar jau rečiau tenka išgirsti žodžius: „Jei tuomet būtume žinoję…“
Deja, išsamesnis žinojimas mums buvo neprieinamas, ir iliuzijų žlugimas buvo toks pats skausmingas kaip ir netrukus visus įtraukęs plėšikiško privatizavimo sūkurys. Vis dėlto daugelis žmonių iki šiol neatsikrato minties, kaip Sovietų Sąjungoje buvo gera ir saugu gyventi. Šis suvokimo neadekvatumas daugeliui sukelia nemotyvuotą pyktį, lyg iš jų būtų atėmę „normalų“ gyvenimą ir vietoj jo įbrukę kažką siaubingo – ir visa tai didžia dalimi dėl žiniasklaidos – ir anų, ir šių laikų.
Skausminga nejautra
Abejingai „suvirškinti“ šiuolaikinės neigiamos informacijos srautus – sunku. Žmonės dažniausiai padaro išvadą, kad viskas yra blogai, puola į neviltį, nuleidžia rankas, nerasdami motyvacijos nė piršto pajudinti prieš tokius blogio kalnus, kalbama, kad neigiamos informacijos srautai net skatina emigraciją. Posakis „mažiau žinai – ramiau miegi“ iš tikrųjų iš dalies yra teisingas. Vis dėlto žmogui reikia žinoti, skirtumas tik toks, kad iki masinio naujienų „vaikščiojimo“ po visą pasaulį žmonės dažniausiai sužinodavo apie tai, kaip gyvena kiti, iš savo aplinkos. Jei apylinkėse įvykdavo gaisras ar kas nors ką nors primušdavo, žinios būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas, ir suvokti, kaip gyvena, žmogui neprireikdavo žiniasklaidos pagalbos – jei derlius būdavo geras, būdavo akivaizdu, kad viskas gerai, jei blogas – reikalai prasti, laukia skurdūs metai.
Šiais laikais žmogus „apsinuodija“ ne tik savo asmeninio gyvenimo dramomis ir tragedijomis, bet ir daugybe svetimų. Psichiatrai vartoja net tokį terminą kaip „skausminga nejautra“, kai žmogus pasiekia tokią kentėjimo ribą, kai nieko nebejaučia. Tą patį galima pasakyti apie mus atakuojančią negatyvią informaciją – ją priimame kaip normą, nes kiekvienąkart išgirdę apie nelaimes tiesiog nepajėgtume lieti ašarų.
Gerų žinių kvotos
O kodėl žmogui nepasidžiaugus ne tik savo asmeninėmis pergalėmis, bet ir kitame Lietuvos pakraštyje ištikusia gera naujiena? Šiais laikais vis garsiau kalbama apie tai, kad žiniasklaida tyčia ignoruoja geras naujienas ir taip skatina visuomenės nusivylimą ne tik valdžia, bet ir apskritai gyvenimu gimtojoje šalyje.
Tačiau kol Lietuvoje tik vyksta tokios diskusijos, kitose šalyse valdžia jau ėmėsi net prievarta visuomenei brukti geras žinias. Štai rumunai ateityje girdės daugiau gerų žinių. Šalies parlamentas nusprendė, kad televizijos ir radijo žinių programose turi būti vienodai teigiamų ir neigiamų naujienų. Įstatymo iniciatoriai iš ultranacionalistinės partijos „Romania Mare“ ir valdančiosios Nacionalliberalų partijos sakė, kad jų tikslas – „pagerinti bendrąjį klimatą ir suteikti žiūrovams galimybę harmoningai suvokti kasdienybę“.
Tyrimai esą įrodė, kad blogos žinios kenkia sveikatai. Vis dėlto tokią iniciatyvą Rumunijos Spaudos ir piliečių teisių sąjunga įvertino kaip prieštaraujančią konstitucijai. Naują įstatymą kritikuoja ir daugelis kitų žmonių, į problemą žvelgiančių kiek giliau. Lietuvoje panašių diskusijų sulaukė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.
Kreivi veidrodžiai
Panašių bandymų sukurti neigiamų ir teigiamų žinių pusiausvyrą būta ir Rusijoje. Įdomu, kad tokios iniciatyvos, nors savaime neatrodo blogos, dažniausiai kyla nelabai turtingai gyvenančiose šalyse, kur blogų naujienų, kaip galima spėti, netrūksta. Taigi žiniasklaida turėtų labiau pasistengti ir surasti lygiai tokį patį kiekį gerų naujienų pusiausvyrai atkurti.
Kartais viešojoje informacinėje erdvėje kyla pavienių iniciatyvų, kad laikas tamsiai informacijos nakčiai padaryti galą. Tokie interneto portalai specialiai ieško gerų žinių ir jas skelbia, tačiau nesakytum, kad susilaukia daug populiarumo ir visi meta skaitę „bjauriuosius“ portalus bei laikraščius. Kita vertus, noras skleisti tik geras žinias, nors ir pagirtinas, vis dėlto yra dirbtinis. Juk jei vieni žurnalistai yra kaltinami, kad „tyčia“ ieško blogų žinių, kiti „tyčia“ ieško gerų žinių. Vis dėlto būtų idealu, kad geros ir blogos žinios, kaip būna ir žmogaus gyvenime, darniai derėtų tarpusavyje ir daugmaž atspindėtų realų pasaulio vaizdą, kaip teigė Rumunijos parlamentarai.
